vaistai.lt

Gydytoją Praną Lideikį prisimenant: „Per šimtmetį vienas toks žmogus gimsta“ (1768/0) 

Gydytoją Praną Lideikį prisimenant: „Per šimtmetį vienas toks žmogus gimsta“Gruodžio 2-ąją sukako 100 metų, kai gimė ilgametis Klaipėdos tuberkuliozės dispanserio (dabar Respublikinės Klaipėdos ligoninės Tuberkuliozės filialas) vadovas, gydytojas pulmonologas Pranas Lideikis. „Turbūt per šimtmetį vienas toks žmogus gimsta“, - pabrėžė kolegos. Portalo VLMEDICINA.LT kalbinti pašnekovai priminė šio gydytojo paprastumą, gerumą, atsidavimą darbui, jo pastangas, kad Klaipėda turėtų modernią tuberkuliozės ligoninę.

Taikė naujoves

Tuberkuliozės filiale gydytoja pulmonologė-radiologė Laima Valiulienė pradėjo dirbti iškart po studijų, 1963-aisiais, naujame pastate. Tuo metu kartu su ja atėjo didelis būrys jaunų specialistų, kurie, kaip ir ji, mokėsi pritaikyti žinias šioje srityje. Jei kas nors būdavo neaišku, iškart eidavo klausti. „Pirmąjį mėnesį man už nugaros stovėjo patyrę specialistai – P. Lideikis bei jo pavaduotoja, kurie supažindino su darbu, kartu eidavo į rentgeną“, - sakė pašnekovė.

Jos teigimu, vyriausiasis gydytojas darbe taikė ne tik Lietuvoje, bet visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje naujausius gydymo būdus. L.Valiulienė išvardijo, kokių naujų metodų buvo išmokusi ligoniams gydyti: pūsti į plaučius orą, kad vyktų greitesnis gijimas; buvo išsiųsta į Maskvą pasimokyti ir grįžusi gebėjo atlikti bronchoskopijas – kvėpavimo takų tyrimus, kuriems iki tol kviesdavo specialistą iš kitos įstaigos. Prisiminė ir kaip Latvijoje pamatęs, P. Lideikis pasidarė brėžinius ir Baltijos laivų statykloje užsakė pagaminti pistoleto formos priemonę, kuria būdavo patogiau - tiesiai į bronchus „iššauti“ vaistus. Pavyzdžiui, iš docento Eduardo Razgausko disertacijos sužinojęs, jog pripūtus į pilvą oro, galima prispausti apatinius plaučių laukus, sugalvojo, jog tai galima pritaikyti gydant tuberkuliozės kavernas.

O kokia tai buvo asmenybė? „Per visus darbo metus nė karto neįsižeidė, nepakėlė balso, padaryto darbo niekada netikrindavo. Prisimenu jį dažnai niūniuojantį dainą „Skrido žąsys anksti rytą, į upelį plunksnos krito...“, - šypsodamasi kalbėjo medikė.

Baigdama pokalbį pabrėžė, jog geresnio plaučių ligų specialisto nei jis ir šiuo metu nerastume.

Rūpinosi ir ligoniais, ir ligoninės pastatu

Buvusi slaugytoja Stasė Antanaitienė garbiojo vadovo kolegė buvo nuo 1951-ųjų. Būtent jo dėka moters paskyrimas dirbti Mažeikiuose buvo pakeistas į Klaipėdą. Anot pašnekovės, šis gydytojas buvo itin kuklus, labai geras, šiltas, paprastas žmogus: „Turbūt per šimtmetį vienas toks žmogus gimsta“.

Tuo metu Tuberkuliozės dispanserio pirmajame aukšte buvo tuberkuliozės poliklinika, antrajame – palatos, kuriose – 30 lovų. Dėl vietos stokos P.Lideikio kabinete glaudėsi ir buhalterė, ir registratorė.

Vienas iš P.Lideikio didelių darbų – iš tuometinės valdžios išsireikalavo, kad būtų pastatytas naujas dispanseris, kuriam pats išrinko vietą šalia miško, rūpinosi statybomis. 1963 metais, kai pastatas buvo pastatytas, rūpinosi kolektyvo formavimu.

„Beje, iki jo gydytojai dirbdavo tik iki pietų, visą dieną būdavo slaugytoja, o jis triūsė visą dieną ir namuose lankydavo ligonius – neskaičiuodavo darbo valandų“, - patikino S. Antanaitienė.

Svarbiausia - pacientas

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Tuberkuliozės filialo gydytoja pulmonologė Birutė Tregub papasakojo, kaip P. Lideikio dėka 1966 m. kovo 20-ąją įsidarbino Klaipėdoje, nors turėjo paskyrimą dirbti Palangos tuberkulioziniame kabinete.

„P.Lideikio dėka mes, jauni medikai, tarsi baigėme antrąją rezidentūrą. Kiekvienas mūsų rytas prasidėdavo bendra penkiaminute, kurioje buvo pristatomos ligonių rentgenogramos. Matydami pavyzdžius, girdėdami aiškinimus, mokėmės ir kaip plaučių specialistai, ir kaip rentgenologai“, - kalbėjo medikė.

Anot jos, tai buvo paprastas, visiems – ir sanitarėms, ir slaugytojoms, ir gydytojams, ir pacientams prieinamas žmogus, tad buvo galima bet kada jo klausti patarimų. Tačiau buvo ir reiklus – jam buvo svarbiausia pacientas ir jo sveikata, tad jeigu medikas nebūdavo pakankamai atidus ligoniui, jį griežtai pabardavo. „Iš jo išmokome dirbti kaip samariečiai – pasiaukojamai“, - sakė pulmonologė. Ji prisimena, jog P.Lideikis likęs po darbo skaitydavo vokiečių, rusų, lenkų kalbomis užprenumeruotus mokslinės medicinos žurnalus, iš kurių sužinojęs apie medicinos naujoves, jas išbandydavo ir savoje ligoninėje.

Medikė pabrėžė, kad jis buvo žinomas plaučių ligų specialistas ne tik Lietuvoje, bet visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje.

Ligoniams – išskirtinės sąlygos

Iki šiol didžiulį dėkingumą P.Lideikiui jaučiantis buvęs pacientas, 82 metų jūreivis Vytautas Kiaunė mano, kad reikėtų jo vardu pavadinti ne tik gatvę, bet ir Tuberkuliozės filialą.

Jis prisiminė, kad prieš pusę amžiaus, kai grįžo iš jūros blogai jausdamasis, nuėjo pasitikrinti į medicinos punktą, iš kurio gavo siuntimą į Tuberkuliozės skyrių. „Ten einu pro kiemą ir žiūriu – stovi solidus, truputį gunktelėjęs vyras, užsidėjęs aukštą gydytojo kepurę, apsivilkęs baltu chalatu, mąsto, ką daugiau dėl ligonių galėtų padaryti“, - į atmintį įstrigusį pirmą kartą pamatyto gydytojo vaizdą nupiešė pašnekovas.

V.Kiaunės teigimu, vyriausiasis gydytojas pats vesdavosi pacientus į rentgeną, koreguodavo kiekvieno gydymą, visus ligonius įsidėmėdavo. Gydė „paska“ – karčiomis tabletėmis, kurių iškart reikėdavo 20 išgerti, stebint slaugytojai.

„P.Lideikis buvo toks gydytojas, kad į jį galėdavai bet kada kreiptis. Kartą vakare žiūrėjome per televizorių įdomų filmą, po vienos serijos pagal režimą mes turėjome eiti miegoti, nors norėjome ir mes, ligoniai, ir slaugytojos toliau žiūrėti. Niekas nedrįso jam skambinti, tai padariau aš - paprašiau, kad leistų ilgiau pažiūrėti, prižadėjau, kad prisuksime garsą, ir leido. O kitą rytą iškart atskubėjo pas mus patikrinti, ar nepablogėjo mūsų būklė, ar gerai išsimiegojome, – dalijosi prisiminimais V.Kiaunė. – Jis norėjo, kad ligonis užsimirštų, negalvotų apie savo ligą, tad ligoninėje buvo suteikta galimybė žaisti šaškėmis, kiekviename aukšte - biliardą, lauke - tenisą, drožinėti, moterims – megzti. Tuo metu trūko parduotuvėse daržovių, tad vadovas sugalvojo pastatyti šiltnamį, mes padėjome nešti žemes. Tačiau jas auginti uždraudė vietinis Finansų skyrius.
Tada ten pradėjo auginti gėles, tai daroma iki šiol. Tuo metu gėlės vazonėliuose puošė kiekvieną ligoninės patalpą. Visur tvyrojo didžiulė švara, tvarka“.

Puikaus kolektyvo dėka jis po metų gydymosi pasveiko ir vėl plaukiojo į jūrą. Tad ir dabar pasidžiaugė, jog iki šiol plaučiais nesiskundžia: „Turbūt paska padėjo“.

Dalia Šimkutė

 

Informacija iš:

Vakarų Lietuvos Medicina

Image: FreeDigitalPhotos.net







Komentarai (Viso žinučių: 0)


Atsakyti
Vardas:Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:


Įrašykite patvirtinimo kodą

Powered by AkoComment 3.0


vaistai.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegalius veiksmus.

Į viršų
 



Ieškomiausių TOP 5




Naudingos nuorodos