Supykote. Apšaukėte niekuo dėtą žmogų. Ir po minutės kitos supratote, kad pasikarščiavote. Tai nutinka dažniau, nei norėtumėte? Ką daryti, kad laiku pajėgtume suimti save į rankas?

Kodėl pasikarščiuojame? Pagrindinė priežastis yra pyktis. Kilus situacijai, kuri mūsų netenkina, natūraliai pajuntame priešiškumą. Jis gali svyruoti nuo lengvo susierzinimo iki stipraus įniršio. Supykus mūsų organizme padidėja streso hormonų adrenalino ir noradrenalino išsiskyrimas. Tuomet smarkiau plaka širdis, gali išpilti prakaitas, padažnėti kvėpavimas. Riba, kada patenkame į tokią situaciją, kiekvieno žmogaus skirtinga. Tačiau tai išprovokuoti gali daugybė išorinių ir vidinių priežasčių: konfliktas darbe ar ginčas su antrąja puse, eismo spūstis vėluojant į susitikimą ar triukšmaujantys vaikai. Bet esmė, kad pyktis turi destruktyvių pasekmių visiems, kas su juo susijęs.

Kaip reiškiamas pyktis?

Daugelis iš mūsų linkę tramdyti savo neigiamus jausmus. Galbūt labiau atsipalaiduojame namuose, leidžiame sau užrikti ant vaikų ar sutuoktinio. O štai viešoje erdvėje savo vidinius išgyvenimus vienaip ar kitaip maskuojame. Socialinės normos ar asmeniniai įsitikinimai mus įpareigoja valdytis. Bet kad ir kaip puikiai susitvardome, pyktis niekur nedingsta. Todėl susierzinę visi sąmoningai ar nesąmoningai pasirenkame vieną iš pykčio išreiškimo būdų.

Pirmuoju atveju pyktį nuslopiname ir užgniaužiame viduje. Tačiau taip elgtis pavojinga, nes visos negatyvios emocijos lieka mumyse ir ilgainiui sukelia psichologinius, o galiausiai ir fizinius organizmo sutrikimus (padidėjęs kraujospūdis, depresija, panikos atakos). Be to, tokie žmonės dažnai tampa cinikais ir susikaupusį priešiškumą išreiškia netiesiogiai žemindami, kritikuodami kitus.

Kiti gi nusiramina ir objektyviai pažvelgia į situaciją iš šalies. Dažniausiai taip elgiasi vadovai, aptarnaujamąjį darbą dirbantys žmonės ar išmintingi sutuoktiniai, saugantys šeimos ramybę. Tuomet mintys sukoncentruojamos į pozityvius dalykus ir pasitelkus protą bandoma konstruktyviai išsiaiškinti kilusio pykčio priežastis.

Trečia galimybė – pyktį išreikšti. Be abejonės, iškart po konflikto tai padarome agresyviai. Agresija yra instinktyvus bet kurio gyvo organizmo atsakas į pavojų, padedantis išlikti ir apsiginti. Pratrūkę save kaltiname, gailimės ir dažnai nežinome, kaip viską grąžinti į buvusias vietas.

Psichologai teigia, kad trečiasis būdas yra sveikiausias. Tačiau tinkamai išsakyti pyktį reikia mokėti. Tai daryti be agresijos, įniršio ar įžeidinėjimų. Kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, pirmiausia vertėtų prisiminti, jog bet kokių santykių pagrindas yra pagarba kitam.

Kai kuriems sunkiau

Kodėl vieniems susivaldyti sunkiau, o kitiems, regis, nereikia jokių pastangų? Psichologai teigia, kad daug greičiau supyksta žmonės, turintys žemą frustracijos toleranciją. Tai reiškia, kad jiems daug sunkiau įveikti erzinančias situacijas. Jie nebūtinai atvirai plūstasi, keikiasi ar mėto daiktus. Lengvai supykdomi žmonės gali pasirinkti socialiai priimtinesnį variantą: atrodo nuolat suirzę, paniurę, nelaimingi ar net atsiskyrėliai.

Tokį charakterio bruožą lemia daugelis priežasčių. Jau nuo mažens esame skatinami džiaugtis, dalytis teigiamomis emocijomis ar išsipasakoti, kai liūdime. Tačiau ką daryti su kylančiu pykčiu, mažyliui neaiškiname, dažnai net barame. Todėl ir užaugę su pykčiu nesugebame susidoroti konstruktyviai. Tyrimai atskleidžia, jog įtakos turi ir šeima, kurioje užaugome. Vaikai, gyvenę nedarniose šeimose, dažnai būna jautresni, piktesni, lengviau pratrūksta, nes nėra įgiję tinkamų bendravimo įgūdžių.

Kaip susivaldyti?

Svarbiausia yra išlaukti. Pagrindinis tikslas – nusiraminti, kol atvėsite. Supykę mes tarytum atsiribojame nuo supančios aplinkos. Mūsų mintys ir protas yra užtvindyti neigiamų jausmų ir išgyvenimų. Labiausiai tuo metu norime įtempti raumenis ir išrėkti viską, ką galvojame, tada trenkti durimis ir pasišalinti. Bet pagalvokime, kaip nemalonu bus po to. Ant kažko išsiliesite, įskaudinsite, o greičiausiai būsite įskaudinta atgal.

Atsidūrus tokioje situacijoje, psichologai rekomenduoja trumpam pasitraukti iš „karštosios zonos“. Pertrauka turėtų būti ne trumpesnė kaip 20 minučių. Per tą laiką spėsite apgalvoti, kas yra pykčio kaltininkas. Įsijauskite į kitą žmogų, pažvelkite į situaciją oponento akimis ir pakeiskite mintis, pvz., vietoj „kaip tas kvailys galėjo mane pažeminti bendradarbių akivaizdoje“ pagalvokite „galbūt jį užgriuvo nesklandumai šeimoje“. Kuo greičiau interpretuokite situaciją nauju kampu, kad nespėtumėte pradėti savęs teisinti.

Keiksmai, pravardžiavimai ir įžeidinėjimai nėra veiksmingi. Daug galingesnis ginklas – ramiai ir nuosekliai išsakyti jausmai...

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Kodėl sausio mėnesį žmones dažnai užklumpa niūrios emocijos ir kaip jas įveikti? (401/0) 

Emocijų valdymas prie vairo: meškos paslaugą gali padaryti ne tik pyktis (462/0) 

Prie vairo – ir charakteris: kokio elgesio tikėtis iš skirtingų tipo asmenybių? (311/0) 

Ar lietuviai vairuotojai – karštakošiai? Kaip valdyti emocijas prie vairo? (385/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0