Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, apsisprendusių po konstatuotos smegenų mirties tapti organų ir audinių donorais. Tačiau organų donoru galima tapti ne tiktai po mirties – įteisinta ir gyvoji organų donorystė, kai operacijos laukiančiam žmogui persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų.

Dalies kepenų transplantacijos Lietuvoje neatliekamos – suaugusiems recipientams persodinamos tiktai mirusių donorų kepenys, o recipientai vaikai iki 12 metų tokioms transplantacijoms siunčiami į užsienio klinikas. Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos jau keturis dešimtmečius. Inkstą, būdami gyvi, gali dovanoti sergančiojo giminaičiai: sutuoktinis ar giminystės ryšiu su ligoniu susijęs donoras.

Įteisinus porinės donorystės tvarką, galimas dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui.

Šiemet Lietuvoje iš gyvo donoro atlikta 10 inksto transplantacijų, pernai per visus metus – 7 tokios transplantacijos. Lapkričio pradžioje transplantacijos iš viso laukė 457 recipientai. Inksto transplantacijos – 192 žmonės, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 12, širdies persodinimo operacijos – 33, plaučių persodinimo operacijos – 4, širdies ir plaučių komplekso transplantacijos – 5, kepenų persodinimo operacijos – 64, ragenos transplantacijos – 147 recipientai.

Po dramatiškų išgyvenimų – kasmet drauge paminima mamos ir sūnaus antroji gimimo diena

Sakoma, kad kilnu paaukoti artimojo organus po jo mirties, tačiau dar kilnesnis poelgis – dovanoti organą artimam žmogui, kai esi gyvas. Šis pasakojimas – apie pasiaukojamą mamos Vitalijos meilę sergančiam sūneliui Tadui.

Aštuonerių metų Taduką auginanti kaunietė Vitalija Gruodienė pagaliau jau gali džiaugtis vienintelio savo sūnaus pasiekimais mokykloje, išgyventi dėl vaikiškų jo nesėkmių, pabarti dėl išdaigų – kaip ir visos laimingos judrių pradinukų mamos. Nes pirmieji berniuko gyvenimo metai buvo laikas, kai vaikas balansavo ties gyvybės ir mirties riba, todėl džiaugtis jo kūdikyste Vitalijai nebuvo galimybių.

Tadukas, lauktas ir planuotas vaikas, gimė 2006 metų gegužės 12-ąją. Kaip ir visi naujagimiai, susirgo naujagimių gelta. Tačiau, skirtingai nei visiems mažyliams, ji ir po mėnesio nepraėjo. Atlikę tyrimus, gydytojai nustatė, kad Tadukas gimė be išorinių kepenų latakų, o kepenų fermentai leistiną normą viršija net šešis kartus. Tai reiškė tik vieną šiurpinančią išeitį: kad vaikas išgyventų, jam būtina atlikti kepenų transplantaciją.

Kai Vitalija išgirdo gydytojų sprendimą, kad sūneliui reikės persodinti donoro kepenis, jam buvo vos pusantro mėnesio. Dar po mėnesio Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje jam buvo atlikta laikinai sveikatą turėjusi palaikyti operacija – suformuotas latakėlis tulžiai nubėgti. Gydytojai vylėsi, kad per šią operaciją suformuotas latakėlis padės vaiko kapenims nors laikinai funkcionuoti, ir jis galės sustiprėti, sulaukti bent metų ar dvejų, o jau tada būtų atliekama transplantacijos operacija.

Tačiau realybė buvo žiauresnė: latakėlis tulžiai nutekėti ne ką tepadėjo. Mažylio kūne ir toliau kaupėsi skysčiai, kurie spaudė širdelę, vaikutis duso, mėlynavo, tino. Bėgo nerimo kupini mėnesiai, o Tadukas nė nemėgino sėstis. „Jis galėjo tik gulėti ir mirksėti. Net verkti jam buvo sunku. Sirgdamas Tadukas buvo taip sulysęs, kad nuo kaulėtų jo kojyčių krito kojinytės, o drabužėlių jis visai neišaugdavo, – slogiais prisiminimais dalijasi Vitalija. – Auginau sūnų, bet taip ir nežinau, ką reiškia, pavyzdžiui, saulei šviečiant vežimėliu vežioti jį lauke. Mano rūpesčiai, o vėliau – ir džiaugsmai buvo kiti“.

Kadangi mažylio sveikata vis blogėjo, buvo nutarta operacijos nebeatidėlioti. Deja, Lietuvoje vaikams iki 12 metų kepenų persodinimo operacijos neatliekamos. Tačiau yra galimybė tokią operaciją atlikti užsienyje. Mirusio donoro kepenų tektų laukti ilgai, kažin, ar Tadukas būtų jų sulaukęs, todėl Vitalija iškart apsisprendė: jei tik mediciniškai tiks, dalį savo kepenų sūneliui dovanos ji pati.

Laimei, tyrimai patvirtino, kad dalį mamos kepenų galima persodinti Tadukui, tačiau iki operacijos Vitalijai dar teko įveikti daug biurokratinių kliūčių, sutvarkyti aibę reikalų…

Vitalija pasakoja per tą amžinybei prilygusį laiką iki operacijos patyrusi ir įvairių nuoskaudų. Pavyzdžiui, kartą gydytojų net buvo išvadinta savanaude mama. Už ką? „Už tai, kad iš paskutiniųjų kovojau už tiesiog akyse gęstančio savo vaiko gyvybę ir neleidau, kaip man buvo patariama, jam numirti“, – protu nesuvokiamą kaltinimą iki šiol prisimena ji. Arba kartą dūstantį, mėlynuojantį mažylį atvežusi į reanimacijos skyrių, Vitalija buvo išbarta: „Jūs paranojikė!“ „Bet vis vien teko sutikti daugiau gerų medikų, kuriems esu labai dėkinga“, – akmens užantyje nenešioja moteris.

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Viltingai nuteikiantys donorystės ir transplantacijos rodikliai – komandinio darbo rezultatas (102/0) 

Imunologija – itin svarbi, bet nematoma donorystės ir transplantacijos sritis (57/0) 

Donorų aukojama kraujo plazma – itin svarbi vaistų gamybos dalis (200/0) 

Kauno klinikose kepenų transplantacija atlikta vyriausiai pacientei (878/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0