Mityba tapo neatsiejama ir labai svarbia sveikai norinčio gyventi žmogaus gyvenimo dalimi. Tačiau informacija apie tai, kas sveika, nesveika, vertinama prieštaringai, sukelia daug diskusijų, tad atsirinkti tinkamiausius produktus darosi labai sudėtinga šioje gausioje žinių jūroje.

Gydytoja dietologė, vienintelė sertifikuota intuityvaus valgymo specialistė Lietuvoje Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė tikina, jog negalime maistui priskirti epitetų „geras“ ar „blogas“, nes tai žaloja mūsų suvokimą apie mitybą, o iškreiptas požiūris į maistą būdingas ne tik daugeliui mūsų, bet ir kai kuriems mitybos specialistams.

– Esate intuityvaus valgymo specialistė. Papasakokite, kaip reikėtų suvokti šią mitybos teoriją?

– Intuityvus valgymas remiasi trimis baziniais dalykais: valgant reikia vadovautis savo alkio ir sotumo pojūčiu; besąlygiškai sau leisti valgyti viską (išskyrus tam tikras medicinines priežastis, pavyzdžiui, jeigu kamuoja alergija maistui), neskirstyti maisto į „gerą“, „blogą“, „galima“, „negalima“; ir trečias dalykas – reikia atskirti emocinį alkį nuo fiziologinio, remiantis alkio ir sotumo pojūčiais.

– Paminėjote emocinį ir fiziologinį alkį. Kokios priežastys daro įtaką emociniam alkiui?

– Priežasčių gali būti labai daug. Verta žinoti, kad emocinis alkis kyla ne dėl fiziologinių niuansų, o dėl emocijų, kurios būna tiek džiaugsmingos, tiek liūdnos. Tarp jų galime paminėti ir nuobodulį bei itin svarbų išorinį faktorių, kai žmogus mato aplink save maistą ir jo užsinori valgyti nepriklausomai nuo to jaučia jis alkį, ar ne. Tai vėlgi yra neatsižvelgimas į savo pojūčius, poreikius, o valgoma dėl kitų priežasčių.

– Minite, kad maisto nereikia skirstyti į „gerą“ ir „blogą“, tačiau esame veikiami įvairios informacijos, spaudžiami, kad neturėtume valgyti vieno ar kito produkto. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

– Intuityvus valgymas būtent ir veda prie to balanso, inicijuodamas sau leisti besąlygiškai viską. Nes jeigu atsiranda tokie griežti nutarimai sau, kad kartą per savaitę valgysiu, tarkime, dešrainį ir panašiai, dažniausiai tai nesuveikia. Aiškiau tariant, kai neleidžiame sau kokio nors maisto, mes jo suvalgome gerokai daugiau, taip pat ir mūsų mintys būna apsėstos norimo produkto. Tai vienas iš vadinamojo dietinio mąstymo pavyzdžių, kada labai norime, bet neleidžiame, o vėliau vis tiek pasiduodame ir suvalgome itin didelius tam tikro maisto kiekius.

Esu pastebėjusi tendenciją, kad jei leidžiame sau besąlygiškai valgyti viską tada, kai to norime, potraukis tam tikriems produktams natūraliai dingsta, nes jie nebepatenka į draudžiamą zoną. Žmonės įvertina ir supranta, ar jiems skanu/neskanu, dažnai netgi pamato, kad norėjo tokio maisto ne dėl skonio, o dėl to, kad uždraustas vaisus vilioja labiau.

Intuityvaus valgymo metu, kai mokomės į maistą žvelgti sveikai, dažniausiai išnyksta potraukis tiems vadinamiesiems „blogiems“ produktams. Mes, o ir daugelis mitybos specialistų, valgydami esame linkę mąstyti spalvomis „juoda“ – „balta“ ir tokios informacijos yra labai daug, galime išgirsti daug nepagrįstų dalykų. Daugelis save vadinančių mitybos specialistais taip pat ne visada pasako tiesą, kartais kalba darydamiesi sau reklamą, o tyrimai, atlikti pasaulyje pateikia visai kitokią informaciją.

Šiais laikais didelė problema ne ta, kad mes valgome ne tokį maistą, o tai, kad sutrikęs mūsų požiūris į mitybą bei santykis su maistu. Maistas tampa ne būdu pasisotinti, gausti maistinių medžiagų, patirti malonumą, bet kažkuo ypatingu, tarkime, arba jis „pajėgus“ apsaugoti nuo visų ligų, arba, kita plačiai paplitusi iliuzija, kad maistas gali susargdinti, pakenkti, padaryti kažką labai blogo ir negrįžtamo. Tokie svyravimai tarp šių dviejų kraštutinumų labai sutrikdo požiūrį į maistą ir dėl to kyla labai daug problemų, žmonės pradeda nenormaliai valgyti.

– Apie mitybą kalba daug žmonių – tiek dietologų, tiek mitybos, sveikos gyvensenos specialistų. Dažnai jų nuomonės išsiskiria. Kokias naudas ir grėsmes įžvelgtumėte žmonėms pateikiamoje informacijoje?

– Iš profesionalo tikimasi objektyvumo, todėl aš remiuosi faktais, o ne diskutuotina nuomone. Pavyzdžiui, PSO paskelbė, kad 50 g raudonos perdirbtos mėsos per dieną padidina vėžio riziką 19 proc. – tai faktas, tačiau kai spekuliuojama nuomone, jog 150 g tokios mėsos riziką išaugina iki 60 proc., tai jau netiesa ir emocinis iškraipymas. Tokie skaičiavimai nėra statistiški, todėl toks mąstymas yra neteisingas.

Taip pat pastebiu, kad dažnai tokie specialistai rūpinasi savimi, sprendžia savo bėdas, o ne klientu, todėl pagalba yra iškreipta, o situacija kartais net pablogėja. Į mane labai dažnai kreipiasi žmonės, kurie yra nukentėję, nors patys to nesuvokia ir tada reikia atstatyti normalų požiūrį į valgymą, mitybą. Arba dar blogiau – numetusios daug kilogramų ateina moterys, kurioms išnykusios mėnesinės ir dėl to prireikia specialaus gydymo.

Jeigu atvirai, aš raginčiau žmones mažiau skaityti straipsnių apie mitybą žiniasklaidoje. Tai gali skambėti keistai, kadangi mityba – viena labiausiai žmones dominančių sričių. Visgi, patariu pasitelkti savo nuomonę, o ypač pojūčius bei valgyti tai, kas mums tinka, ką mes mėgstame. Nereikia savęs versti valgyti kažko labai sveiko, jeigu jums tai neskanu, taip pat neverta atsisakyti tokio maisto, kuris jums skanus.

Nauji tyrimai atskleidžia, jog nėra aišku, kas labiau kenkia – ar tas visuomenės vadinamasis nesveikas maistas, ar tas nerimas, kurį jaučiame, kai jo užvalgome. Mat po to daugelį užvaldo stresas, nerimas, gėda, kaltė, o šie jausmai labiau sutrikdo sveikatą nei manome.

– Lietuvos gyventojai vis dažniau skundžiasi nutukimu. Kaip manote, kokias klaidas darome dažniausiai?

– Visame pasaulyje daugėja nutukimų atvejų ir tai nėra vien tik Lietuvos problema, kadangi su svorio augimu susiduria ir kitos šalys, kurioms anksčiau tai nebuvo būdinga. Labai svarbu pradėti kalbėti apie tai plačiau, o ne manyti, kad dėl nutukimo kaltas maistas ir fizinio aktyvumo stoka.

Pavyzdžiui, šiuo metu dalyvauju projekte „1000 pirmųjų dienų“, t. y. laikas nuo vaisiaus užsimezgimo iki trejų metų. Šitas periodas yra labai jautrus ir pažeidžiamas, kadangi viskas priklauso nuo to, kiek nėštumo ir vėliau augimo metais vaikas gauna naudingų medžiagų, o kokių nepakanka. Visa tai daro įtaką nutukimo, antrojo tipo diabeto ir kitų šiuolaikinių ligų rizikai.

Būtent per tas 1000 dienų vyksta svarbus metabolinis programavimas, kuris lemia labai daug, nes nuo to, kaip mama bei jos mama (močiutė) maitinosi nėštumo metu, priklauso ir vaiko svoris. Labai svarbu apie tai kalbėti kuo plačiau, o ne tik koncentruotis į maistą, fizinį aktyvumą, kraštutinumus. Pabrėžiu, jokiu būdu nesakau, kad nereikia sportuoti, nes sporto nauda nutukimo atvejais ir kitų ligų atvejais pagerina savijautą. Bet nelaikykime to panacėja nutukimo gydymui.

– Kilokalorijų skaičius, kurį turėtume suvartoti per dieną, taip pat svyruoja nuo... iki, pasak skirtingų mitybos teorijų šalininkų. Koks būtų sveikas vidurkis?

– Kilokalorijų skaičius yra svarbus, pavyzdžiui, jeigu imtume 1200 kcal per dieną – tai labai mažas kalorijų skaičius, kuris gal ir padės pasiekti norimą svorį, tačiau tuo pačiu gali mums pakenkti, kadangi negausime pakankamai naudingų medžiagų, be to, net 95 proc. atvejų svoris sugrįžta ir net didesnis nei buvo. 1200 kcal per dieną – tai yra dieta, nesvarbu, kad subalansuota, kuri ir veiks kaip dieta.

Jeigu grįžtume prie nutukimo priežasčių Vakarų pasaulyje, tai viena iš priežasčių yra būtent dietos laikymasis, kadangi su kiekviena dieta dažniausiai mūsų svoris vis didėja. Saugi norma moteriai per dieną yra 2000 kcal, o vyrams, kurių poreikiai didesni, – 2500 kcal. Pabrėšiu, kad visais atvejais svarbu atsižvelgti į ūgį, svorį, amžių, fizinį aktyvumą, todėl kiekvienam mūsų ta kilokalorijų norma yra skirtinga.

– Kitas baubas, cukrus, kaltinamas ir dėl svorio augimo, ir dėl vėžio rizikos. Kiek tame tiesos?

– Žmonės dažnai mėgsta surasti kokią „auką“ mityboje, tad jeigu anksčiau bėda buvo riebalai, dabar turime cukrų. Kalbant apie bet kokį maistą, reikia vengti kraštutinumų. Aišku, negerai valgyti kokio nors produkto per daug, tačiau taip pat blogai atsisakyti kardinaliai. PSO yra nustačiusi saugias ribas, kiek galima cukraus suvartoti per dieną, todėl jeigu jo valgysime per daug, tuomet svoris gali pradėti didėti, gali tapti nutukimo priežastimi.

Jeigu kalbėtume apie onkologinių ligų ir cukraus sąsajas, reikėtų pasakyti, kad moksliškai įrodyto ryšio nėra. Toks mitas, kad cukrus sukelia vėžį, pradėjo sklisti tada, kai buvo pradėta kalbėti apie tai, kad vėžinės ląstelės suvartoja daug cukraus (jų medžiagų apykaita kitokia, joms nereikia baltymų ir riebalų, tačiau gliukozės suvartoja labai daug). Tačiau tai nereiškia, kad cukrus, kurį mes valgome, sukelia vėžį. Net ir atsisakius cukraus mūsų kraujyje yra pastovi gliukozės koncentracija, be kurios neišgyventume, nuo jos priklauso visos ląstelės.

Kalbant apie kitas ligas, anksčiau sklandė mitas, kad cukraus vartojimas sukelia diabetą, tačiau šią ligą sukelia visai kitos priežastys. Maistas negali būti ligos priežastimi, nes nutukimą, cukrinį diabetą, vėžį sukelia ne vienas veiksnys. Mūsų gyvenimo būdas, imunitetas, paveldimumas taip pat svarbūs faktoriai, todėl susikoncentruoti tik į cukrų tikrai negalime.

– Detoksikacija, iškrovos dienos, badavimas dažnai pasitelkiamas norint pasijausti geriau ir sveikiau. Tačiau kiek čia yra tos sveikatos? Ar tiesa, kad toksinų tada išsiskiria net daugiau?

– Tai nėra naudinga mūsų organizmui. Organizmo valyti nereikia, jis turi puikias sistemas, kurios pašalina toksinus, jų nekaupia ir tame dalyvauja oda, plaučiai, kepenys, inkstai ir kiti organai. Toksinai nuolat organizme susidaro, nes vyksta medžiagų apykaita, o visokie badavimai tik skatina naujų toksinų gaminimąsi.

Badaujant organizmui reikia gliukozės, o kai jos negauna iš maisto, tuomet ji gaminama iš baltymų, ir tai ardo raumenis, baltymus iki aminorūgščių, iš kurių organizmas gali pasigaminti gliukozę, o skilimo produktas visame tame – amoniakas. Dėl to intensyviau dirbti turi kepenys ir inkstai, kad jį pašalintų.

Kitas pavyzdys tas, kad riebalai badaujant suskyla į ketonus, o ketonas yra tokie medžiaga, kuri kenksminga ir intensyviai šalinama per plaučius bei per odą. Taigi, badavimas ir organizmo valymas nėra tai, ko mes tikimės.

– Madingas maistas – trinti kokteiliai ir sultys vertinami nevienareikšmiškai. Ką galite apie tai pasakyti?

– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad gerdami kokteilius ir sultis maitinasi sveikai, tačiau taip nėra. Negaliu sakyti, kad trintų kokteilių geriau nevartoti. Tai nėra blogiausias būdas gauti vaisių ar daržovių porciją kitokiu pavidalu, tačiau iš esmės tai nėra labai sveika dėl to, kad produkte nebelieka skaidulų, kurios labai naudingos mūsų sveikatai ir žarnynui, taip pat kokteilyje yra daugiau vaisių cukraus. Paradoksas, tikimės, kad produktas sveikesnis, tačiau pamirštame, kad vaisiuose, kuriuos jam naudojame, galime atrasti daug cukraus.

Sakyčiau, kad nereikia išradinėti dviračio. Kalbame apie tai, kad perdirbtas maistas nėra geras pasirinkimas, tačiau pasakysiu taip – sultys ir trinti kokteiliai yra lygiai tas pats, kas perdirbtas maistas.

– Veganai, vegetarai, žaliavalgiai – ką manote apie šias mitybos teorijas? Daugelis jų tikina, kad pakeitę mitybą geriau atrodo, turi daugiau jėgų ir energijos.

– Yra žmonių, kurie valgo viską ir lygiai taip pat jaučiasi gerai, jų sveikata puiki, jie atrodo puikiai ir atitinkančiai savo amžių. Kai žmogus kažką keičia valgyme, pakeičia ir gyvenimo būde, pavyzdžiui, pradėjo daugiau miegoti, atsikratė žalingų įpročių, dėl to jis atrodo gerai.

Pavojinga šitoje situacijoje tai, kad žmonės priima mitybos pokyčius tada, kai jaučiasi pavargę, netekę energijos. Nuovargis – tai šių laikų problema, patiriame stresą, todėl manome, kad pakeitę mitybą gausime daugiau energijos.

Pavojus tas, kad iš pradžių tikrai padaugėja energijos – o tai nėra geras ženklas, nes tai apsauginė reakcija. Maisto nepakankamumas anksčiau senais laikais grėsdavo mirtimi ir prieš tai suaktyvėdavo tam tikros apsauginės funkcijos, kad žmogus galėtų susirasti maisto, pasigauti grobio ir pan. Tačiau ta energija laikinas reiškinys, o vėliau nuovargis dar labiau atakuoja.

Mano patarimas toks – valgykite remdamiesi alkio ir sotumo pojūčiais, įsiklausykite į savo kūną bei organizmą, nepamirškite pusryčių, kadangi jie padeda reguliuoti sotumo jausmą visą dieną. Ką valgyti? Tai, kas jus pasotina ir kas jums tinka.

ASTA KAUŠAKIENĖ

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Dietologė sugriovė mitus apie iškrovos dieną: nepulkite badauti iškart po Velykų (347/0) 

Gydytoja paneigė mitus: kada badavimas prieš kraujo tyrimus nėra būtinas? (337/0) 

Protarpinis badavimas: kaip jam pasiruošti, o kam badauti nevalia? (665/0) 

Onkologinių pacientų badavimas – gydytojų galvos skausmas (225/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0