Sociologinių tyrimų duomenimis, daugelį metų iš eilės korumpuočiausia valstybės sritimi gyventojai įvardina sveikatos apsaugos sistemą. Ekspertai, apibūdindami sveikatos apsaugos sistemos būseną, naudoja tokias sąvokas, kaip sąstingis, šešėlis ir paralyžius. Vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras sako, kad dvigubi standartai (popieriuose ir deklaracijose – vieni, o praktikoje – kiti) sistemoje įsišakniję taip giliai, kad norintieji juos keisti laikomi mažų mažiausiai keistuoliais arba išsišokėliais. Tačiau jis, taip pat „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas ir kiti „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovai sako, kad korupcinis ir moralinis sistemos paralyžius negali tęstis amžinai. Vienas iš vilties ženklų – nevienareikšmiškai vertinami, bet nauji ir energingi sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio atpūsti vėjai.

Kalbėti apie sistemos neskaidrumą vis dar nepadoru
Prof. D. Pūro teigimu, tiek iki 1990 metų, tiek po jų sveikatos politika buvo kruopščiai prižiūrima įtakingų medikų, kurių patariami ministrai imituodavo permainas „siekdami daugiau sveikatos Lietuvos žmonėms“. Kai kurie iš buvusiųjų ministrų kruopščiai išpuoselėjo pagerintų paslaugų teikimo svarbesniems pacientams būdus ir taip patys kartu su šias specialias paslaugas „dvarui“ teikiančiais medikais nusipelnė amžino valstybės, kaip dvaro, dėkingumo. Tokiame drumstame vandenyje, kai moderniai sveikatos politikai iš esmės nėra vietos, sprendimus dėl finansinių srautų paprastai lemia ne ministrai, o tariamus medicinos stebuklus prastūminėjančios interesų grupės.

Anot prof. D. Pūro, Lietuvos sveikatos sektorius, išoriškai nuolat pamaitinamas brangiausiomis, bet nebūtinai reikalingiausiomis biomedicinos technologijomis, savo vadybos principais ir korupciją skatinančiais atskirų įstaigų ir medicinos sričių „stogais“ iki šiol labiau primena feodalizmo epochą. Tokia „neotechnofeodalizmo“ situacija demoralizuoja sistemos dalyvius ir artina sistemos kolapsą. Kalbėti viešai apie tikrąsias medicinos sistemos neskaidrumo priežastis, šiaip jau daugeliui gerai žinomas, iki šiol Lietuvoje yra nepadorumo požymis – juk tai gali nepatikti nepakeičiamiems sistemos gerintojams, kurie yra kartu ir vykdytojai, ir vertintojai, ir prižiūrėtojai, ir ministrų išlikimo garantai.

Sveikatos priežiūros sistema – žvilgsniu iš šalies
Jungtinėje Karalystėje nuo 2005 m. dirbantis gydytojas kardiologas Eduardas Šubkovas Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje nusistovėjusį santykių būdą vadina „švogerių valstybės fenomenu“. Pasak jo, Lietuvos elitas – valdžios, kultūros, verslo atstovai nuo seno įpratę paslaugas gauti apeidami eiles ir už tai atsidėkoja įstaigų vadovams, skyrių, klinikų vedėjams pačiais įvairiausiais būdais: projektų palaiminimu ir finansavimu, SAM lėšų skirstymu, įteisinta ar paslėpta labdara ir įvairiais kitais.

Anot E. Šubkovo, kiti, eiliniai mirtingieji, ypač mažiau išprusę, kyšius moka iš primityvios baimės – „nesumokėsi – papjaus“. Dar kiti tikisi geresnių, kokybiškesnių, spartesnių paslaugų, taip pamindami solidarumo principą ir lipdami kitiems, dažnai kur kas labiau pasiligojusiems pacientams per galvas.

Paklaustas, kodėl, jo nuomone, tokia padėtis nesikeičia daugelį metų, E. Šubkovas tiesiog perfrazavo klasikinius marksistus: „Nėra susidariusi revoliucinė situacija. Ligoniai (apačios) pokyčiams nepribrendę, o viršūnėms – vadovams ir daliai gydytojų esančią situaciją keisti nėra naudinga“.

Visgi, anot E. Šubkovo, kalbant apie sveikatos priežiūros ydas, būtina atkreipti dėmesį ir į pozityvius reiškinius. „Lietuvoje žinau keletą jaunų žmonių, kurie laikosi principinės nuostatos kyšių nemokėti. Jie mandagiai ir civilizuotai sugeba išsireikalauti tai, ką, anot V. Andriukaičio,  garantuoja Konstitucija – nemokamą sveikatos apsaugą“, – sakė E. Šubkovas.

Korupcijos žemėlapyje – nieko naujo
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad kyšininkavimas gydymo įstaigose – viena iš labiausiai paplitusių korupcijos apraiškų mūsų viešajame sektoriuje. Žmonės dažniausiai kyšius duoda gydymo įstaigose, savivaldybėse ir kelių policijai. „Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) 2012 m. rugsėjį atlikto tyrimo duomenimis, dauguma gydymo įstaigose apsilankiusių asmenų teigia, kad, jų manymu, sveikatos priežiūros kokybė pagerėja, jeigu atsilyginama asmeniškai. 25 proc. apklaustųjų sako, kad per pastaruosius metus jiems teko bent kartą atsilyginti. Tai įspūdingi skaičiai, o teiginiai apie tai, kad atsilyginama dėl geresnės paslaugų kokybės parodo, kokia tai gili problema, ir verčia ieškoti sprendimų, kaip ją stabdyti ir keisti“, – teigia S. Muravjovas.

S. Muravjovo teigimu, žmonės dažnai kyšius duoda net nesulaukę signalo, kad reiktų duoti. Bet yra situacijų, kai gydytojai leidžia suprasti, kad reiktų atsilyginti.

Gydytojų lyderiams trūksta ryžto
Pašnekovas atkreipė į dar vieną sveikatos sektoriui ypač svarbų iššūkį – gydytojų lyderiai, kalbėdami šia tema, dažnai jaučiasi nepatogiai, susidaro įspūdis, kad jie tarpusavyje negali susitarti – ar kyšiai yra blogai, ar gerai.

„Jie vis dar kalba apie dovanas, kad nereikia varžyti pacientų teisių apsispręsti, lyg jie nebūtų skaitę įstatymų, kad gydytojui negalima ne tik duoti pinigų, bet ir dovanų – tai nusižengimas įstatymui, – kalbėjo S. Muravjovas. – Jokiu būdu nesakau, kad reikia gydytoją pagauti, pasodinti į kalėjimą – ne apie tai kalba. Kalba apie tai, kad gydytojai ir jų lyderiai pagaliau turėtų apsispręsti kovoti dėl savo atlyginimų ir iš savo pusės siųsti žinią pacientams, kad nereikia papildomai atsidėkoti pinigais“.

„Man atrodo, mes, gyvendami demokratinėje valstybėje, jau apsisprendėme dėl susimokėjimo už sveikatos priežiūrą – esame mokesčių mokėtojai, už paslaugas mokame oficialiai. Aš manau, kad profesionalūs gydytojai turi gauti didelius atlyginimus, o kyšių – ne. Ir jie turėtų pradėti apie tai labai aiškiai ir garsiai kalbėti. Gydytojo profesija yra viena garbingiausių profesijų pasaulyje ir turi būti tinkamai vertinama. Padarykime tai, paskaičiuokime, kokie turėtų būti atlyginimai. Kiek jie gauna dabar? Ar to užtenka? Jeigu geras chirurgas turi gauti 15 tūkst. litų, padarykime taip, kad jis juos gautų. Turėkime planą, aiškius veiksmus, siekime to. Jeigu sveikatos priežiūros sistemos vadovai tai įvardintų, jau būtų didelė pažanga“, – kalbėjo S. Muravjovas.

Vilties ženklai
Nepaisant paminėtų įsisenėjusių giluminių sveikatos priežiūros sistemos ydų, tiek S. Muravjovas, tiek prof. D. Pūras viliasi, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos paralyžius nėra amžinas, o šią viltį stiprina ministro V. Andriukaičio kalbos ir veiksmai. „Tai, kad ministras pirmasis inicijavo tokią plačią ir aštrią diskusiją apie sistemą, kuri ignoruoja bendrus vadybos ir ekonomikos principus, nepaiso įstatymų ir net Konstitucijos, netrukdo veikti akivaizdžiam šešėliui, yra drąsu ir palaikytina“, – pabrėžė prof. D. Pūras.

Komentuodamas situaciją, kad ministras pagrindiniu savo kovos veiksmų taikiniu pasirinko ne 93 proc. PSDF lėšų naudojančią valstybinę mediciną, bet privačią, kuriai tenka tik 7 proc. šių lėšų (juk problemų turi abu sektoriai, todėl geras vadovas turėtų būti lygiai teisingas abiem), prof. D. Pūras sakė:

„Kol kas sveikas protas kužda, kad atėmus galimybę konkuruoti privačios medicinos sektoriui, tik dar labiau įsitvirtintų valstybinės sistemos uždarumas, korupcinės tradicijos ir kitos sisteminės ydos. Tai būtų pagalba tik monopolio ir ramaus gyvenimo siekiantiems valstybinių medicinos įstaigų vadovams, o nacionalinei sveikatos apsaugos sistemai tai būtų meškos paslauga, – pabrėžė prof. D. Pūras. – O tuo metu daugėja piliečių, besidžiaugiančių kiekviena nauja galimybe laisvai rinktis, teikiant ar gaunant medicinos paslaugas skaidriai, be dviprasmybių. Jie nuoširdžiai tiki, kad veiksmingos permainos pagaliau palies ir Lietuvos mediciną – taigi viskas pakeliui su ministro aistringu siekiu. Bet reikia išspręsti paradoksalią situaciją. Mat šie aktyvūs ir laisvi piliečiai ministro siūlomus „vaistus“ sistemai gydyti laiko ne vaistais, o nuodais, ir stipriai nerekomenduoja gydyti sveikatos sistemą tuo, nuo ko ji yra sunkiai susirgusi“.

Tačiau, pasak profesoriaus, nuomonių skirtumai nėra tokie dramatiški kaip atrodo. „Reikia kalbėtis, ir besitariant paaiškės, kad, kaip ir toje medicinoje, vaistas gali tapti nuodu ir atvirkščiai. Viskas priklauso nuo dozių ir kitų vartojimo niuansų. Svarbu, kad ministras įsiklausytų ir kalbėtųsi, ir gali paaiškėti, kad tikrieji jo rėmėjai yra tarp jo dabartinių oponentų. Taip jau neretai atsitinka – ir politikoje, ir gyvenime. Belieka tikėtis, kad ministrui V. Andriukaičiui pakaks jėgų ir išminties pasirinkti šiuolaikišką permainų kelią ir sutelkti plačią šiuo keliu kartu einančių atsakingų socialinių partnerių koaliciją“, – akcentavo prof. D. Pūras.

Mindaugas Savickas

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Sveikatos apsaugos ministro vadovaujama delegacija lankosi Singapūre ir Japonijoje (168/0) 

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys dalyvauja Baltijos politikos dialoge, skirtame pirminės sveikatos priežiūros transformacijai (119/0) 

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys dalyvauja EBPO sveikatos ministrų susitikime (248/0) 

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys dalyvauja Šiaurės matmens partnerystės visuomenės sveikatos ir socialinės gerovės srityje šalių ministrų susitikime (252/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0