Mergina švelniai perbraukia ranka per savo plaukus. Vaikinas, prisiskaitęs pseudopsichologinių savipagalbos knygų apsidžiaugia: ji su manimi flirtuoja. Žodis po žodžio, jis atsiduria labai nepatogioje situacijoje, nes mergina nė iš tolo nebuvo susidomėjusi vaikinu. Tuo tarpu atlikto vienokio ar kitokio veiksmo priežastis greičiausiai buvo gerokai paprastesnė.

Pavyzdžiui, mergina galbūt tiesiog patraukė ant akių užkritusį plauką. Arba norėjo nusibraukti užkritusią dulkę. Arba, galbūt, pasitaisė savo peruką.

Greičiausiai esate ne vieną kartą girdėję arba skaitę, jog didžiąją dalį reiškiamos informacijos perteikia kūno kalba. Dažniausiai pateikiami tokie skaičiai: balso tonas perteikia 38 procentus žinutės prasmės, kūno kalba 55 procentus. O štai žodinei kalbai, tekstui, telieka tik vargani 7 procentai. Sakoma, jog žodžiai gali meluoti, tačiau kūnas visuomet išduoda tiesą. Skamba įdomiai, gražiai. Tik viena problema: tai yra tolokai nuo tiesos.

Pagalvokime, kaip šie procentai veiktų realiame pasaulyje?  Kiek ir kokios informacijos galima perteikti vien tik balso tonu arba kūno kalba? Ar galėtumėte užsisakyti picą? Sužinoti, kaip nueiti iki reikiamos vietos? Įdomu, ar daug išmoktumėte iš molekulinės fizikos profesoriaus, kuris jums dėstytų naudodamasis tik kūno kalba ir emocingu mykimu? Ar žiūrėdami filmą nežinoma užsienio kalba daug suprantate? Jei tikėti 7-38-55 procentų mitu, tuomet turėtumėte suprasti 93 procentus visos informacijos. Net nuvykę į svetimą šalį, kurioje kalbama jums nesuprantama kalba, turėtumėte suprasti 93 procentus vietinių šnekos. Įdomu, kam, tuomet, reikalingi žodynai ar vertėjai?

Akivaizdu, jog idėja, kad kalba sudaro tik 7 procentus žinutės turinio, negali būti taip plačiai pritaikoma. Mes iš tiesų galime be žodžių suprasti kito žmogaus nuotaiką, tačiau suvokti žinutės turinio prasmę – sunkiai.

Oratoriai pirmiausiai turėtų įvaldyti žodžio meną, kadangi keletas tinkamai parinktų žodžių prastą kalbą gali paversti tokia, kuri paliečia žmogaus vidų, paleidžia šiurpuliukus per kūną ir įstringa į širdį. Tinkamai parinktas žodis gali turėti galingą emocinį užtaisą, apeliuoti į klausytojo vertybes. Psichoterapeutė, neurolingvistinio programavimo ekspertė Judith E. Pearson rašo:

„Įsivaizduokite, jei JAV nepriklausomybės karo didvyris Nathanas Haleas vietoje „Gailiuosi, jog už savo šalį galiu paaukoti tik vieną gyvenimą“, būtų pasakęs: „Gerai, numirsiu už savo šalį“. Arba Franklinas D. Roosveltas būtų leptelėjęs: „Nebijokit“, vietoje „Nėra ko bijoti, išskyrus pačią baimę“. Tik pamanykit, jei Johnas F. Kennedy būtų pasakęs: „Darykit savo šaliai gerą“, o ne „Neklausk, ką tavo šalis gali duoti tau, paklausk savęs, ką tu gali duoti savo šaliai“.

Žodžiai patys iš savęs kuria prasmės intensyvumą, net jei ir negirdime balso tono, ar nematome kūno kalbos.

Mito pradžia siekia profesoriaus Alberto Mehrabiano darbus 6–7 dešimtmečiuose. Savo knygose „Silent Messages (1971)“ ir „Silent Communications (1972)“ jis aprašė labai konkrečius komunikacijos būdus.

A. Mehrabianas savo 7-38-55 procentų taisyklę parėmė dvejais 1967 metų tyrimais, kurie apžvelgė pozityvių ir negatyvių emocijų perteikimą tokais žodžiais kaip: „galbūt“, „puiku“, „siaubinga“. Šiais savo darbais jis stengėsi suprasti pasitenkinimo ir nepasitenkinimo emocijų mechanizmą.

Vienas tyrimas palygino žodžių ir balso tono svarbą perteikiant prasmę. Buvo atrasta, jog balso tonas keičia prasmę labiau, nei pats žodis. Antrasis tyrimas palygino, kas žinutės turinio prasmę iškreipia labiau: veido mimikos ar balso tonas. A. Mehrabianas sujungė šių dviejų tyrimų duomenis ir pateikė proporcijas 7:28:55.

Tačiau mokslininkas net minties neturėjo, jog ši „taisyklė“ galėtų būti taikoma visoms bendravimo rūšims. Šios tyrimų išvados tinka tik tuomet, kai kalbama apie emocijų ir nusiteikimo atpažinimą. Tiksliau, kas labiau padeda suprasti žmogaus emociją, kai kūno kalba ir balso tonas prieštarauja vienas kitam. Taigi A. Mehrabiano darbas įrodė tai, jog gaudami prieštaringus signalus, dažniau pasitikime neverbaline kalba. 93 procentų teorija gali būti pritaikoma tik tuomet, kai kalbama apie žmogaus emocijas ir nuotaikas. Jokiu kitu atveju ji negali būti teisinga.

Pats mokslininkas per BBC radijo interviu, paklaustas ar iš tiesų 93 procentai bendravimo vyksta neverbaliniame lygmenyje, atsakė: „Absoliuti netiesa. Ir kiekvieną kartą, kai išgirstu, jog mano darbas buvo šitaip suprastas, susigūžiu. Kiekvienam, turinčiam nors kruopelytę nuovokos, turėtų būti akivaizdu, jog teiginys apie 93 procentus neverbalinės kalbos yra klaidingas.“

Galima išskirti pagrindinius punktus, ką iš tiesų atskleidė A. Mehrabiano tyrimai:

• Mes bendraujame naudodami kūno kalbą ir balso toną, tačiau žodžiai yra žūtbūtinai svarbi dalis kuriant prasmes.
• Neverbalinė kalba padeda suprasti kalbėtojo jausmus
• Jei kalbėsime apie savo jausmus, tačiau mūsų neverbalinė kalba neatitiks žodžių prasmės, greičiausiai, pašnekovas patikės mūsų kūno kalba.
• Jei skaitome tiktai parašyta tekstą, yra galimybė nesuprasti pranešimo emocinio konteksto

Kūno kalba iš tiesų gali paveikti tai, ką klausytojas išgirsta iš jūsų kalbos. Gali padidinti paveikumą, sustiprinti emociją. Tačiau, jei neturite ką pasakyti, jums nepadės net giliausios žinios, kur reikia laikyti rankas, kaip sudėti kojas, ar kiek pakelti smakrą. O, jei turite ką pasakyti, jūsų idėjos, greičiausiai, nustelbs jūsų kūno kalbą.

Žmonės, platinantys mitą, jog mūsų bendravimas 93 procentais priklauso nuo kūno kalbos daro meškos paslaugą tiek savo auditorijai, tiek mokslininkams, iš tiesų tiriantiems žmonių komunikaciją.

Lingvistė, rašytoja ir mokslinį skepticizmą propaguojančių organizacijų narė Karen Stollznow teigia: „Tikrai negalima visiškai atmesti to, jog neverbaliniai veiksmai turi savo vietą bendravime. Tačiau nėra jokių formulių, paaiškinančių žmogaus judesius. Kiekvienas veiksmas gali turėti daugybę potencialių reikšmių ir priežasčių. Mūsų kūno kalba visiškai priklauso nuo konteksto, tikslų ir interpretacijų. Ją suformuoja kultūra, socializacijos procesai, ir ji kiekvienam individui gali būti skirtinga. Kūno kalbos skaitymas yra tik subjektyvus pašnekovo vertinimas, kuris gali būti labai klaidingas.“

Kodėl šiuo 7-38-55 procentų mitu taip lengvai patikima? Jis gali atrodyti patrauklus, kadangi nuvertina žodžio galią. Leidžia patikėti, jog mes galime pasinaudoję savita „telepatija“ suprasti, ką iš tiesų galvoja žmogus, nepriklausomai nuo to, ką jis šneka. Juk sudėlioti melagingus žodžius taip lengva. Galbūt kai kuriems patinka mintis, jog vargti su žodžiais ne taip ir svarbu, nes visą darbą atliks kūno kalba. Bet kuriuo atveju, dėl kažkokių priežasčių mitas žmonėms skamba patraukliai. Tačiau jis nėra teisingas.

Kitą kartą išgirdę neatsakingai švaistomą teiginį, jog 93 procentai bendravimo vyksta neverbaliniame lygmenyje, paklauskite savęs, ar tikrai verta pasitikėti tai teigiančiuoju? Jei jis tinkamai nepasidomėjo šiuo tvirtinimu, galbūt klysta ir kituose savo pamokymuose?

Straipsnis parengtas remiantis šiais šaltiniais:
http://www.skeptic.com/eskeptic/13-06-26/
http://www.hodu.com/rule.shtml
http://ubiquity.acm.org/article.cfm?id=2043156

Tomas Asminavičius

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Vienišiems senjorams naudingiausia kalėdinė dovana – nuoširdus bendravimas (240/0) 

Vaiva Mainelytė: „Kai žmogus išsisako, jam palengvėja“ (323/0) 

Atmintinės tėvams – kaip geriau suprasti savo vaikus (324/0) 

„Sidabrinės linijos“ pašnekovų tyrimas išmatavo bendravimo poveikį (178/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0