|
Humoras ir liga. Kada dera ir kada nedera juokauti? (4059/0) |
Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygoje aprašomas epizodas, kaip pas šios budistinės tradicijos dvasinį mokytoją Dudžomą Rinpočę atskubėjo labai serganti amerikietė moteris, iš nevilties pasiryžusi išbandyti viską. „Gydytojai sakė, kad gyvensiu tik kelis mėnesius. Ar galite man padėti? Aš mirštu“, – su rauda klausė ji. Moters nustebimui, Dudžomas Rinpočė ėmė švelniai ir atjaučiai juoktis, o paskui ramiai tarė: „Mirštame mes visi. O kada – tik laiko klausimas. Vieni vėliau, kiti anksčiau“. Ar tikrai galima juokauti su nepagydoma kritine liga sergančiu pacientu? Ar humoras ir paliatyvioji medicina gali būti suderinami? Ar tai neprieštarauja medicinos etikos taisyklėms ir normoms? Juoko nauda Vokietijoje dirbantis vidaus ligų gydytojas Jonas Korsakas siūlo atskirti komiškas situacijas, pokštus ir humorą, kaip tai yra padaręs Zigmundas Froidas. „Komiškos situacijos atsiranda tiesiog iš niekur, pokštus galima daryti, o humorą arba turime, arba ne“, – psichoanalizės pradininką cituoja J. Korsakas. Anot gydytojo, komiška situacija atsiranda netikslingai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kurios elgesį ar aplinką padaro juokingus. Pokštas yra kiek kitokia, dirbtinai sukurta juokinga situacija, o humoras – individuali žmogaus savybė, jo gebėjimas kasdienybėje sugebėti pasijuokti iš susiklosčiusių aplinkybių ir situacijų. Pasak J. Korsako, moksliniai tyrimai rodo, kad empatiškas, švelnus ir pagarbus humoras gali būti naudingas ir onkologijoje, jis padeda pacientams priimti labai sunkią realybę. „Viena mano pacientė buvo dar penkiasdešimties nesulaukusi moteris, serganti išplitusiu krūties vėžiu. Paminėtina, kad pacientė visą gyvenimą buvo linkusi linksmintis ir šėlti, prie lovos gulėjo šūsnys nuotraukų su linksmais vakarėliais Kanaruose. Pakanka pasakyti, kad burnos opų profilaktikai ligonė ir paskutinėmis dienomis gėrė šampaną. Moteris paskutinėmis gyvenimo dienomis dėl kojų venų trombozės ir skysčio pleuros ertmėje pateko pas mus į skyrių. Įėjus į palatą vizitacijos metu du sūnus ir dukra kuždėdamiesi tarpusavyje sėdėjo prie lovos, užuolaidos buvo užtrauktos, langai šiltą pavasario dieną uždaryti. Mano pirmasis klausimas šioje situacijoje buvo toks: „Ar mamos liga dabar dar komplikavosi ir šienlige bei migrena?“. Palatoje nuskambėjo juokas, o pacientės lūpose irgi pasirodė plati šypsena“, – pasakojo J. Korsakas. Juokas ir mirtis draugauti nelinkę „Juokas, linksmumas yra liūdesio antonimai, priešingos krypties emocijos. Žvelgiant psichologo akimis, juokas ir linksmumas yra psichologinė gynyba – žmogus tarsi neigia savo situacijos rimtumą. Bet mirties pripažinimas ir susitaikymas su ja mirštančiam žmogui yra reikalingas. Mirimas yra ne tik sukrečiantis žengimas į nežinomybę, bet ir atsiskyrimas nuo gyvenime labai brangių dalykų“, – pasakoja L. Bratikaitė. Psichologė teigia savo praktikoje nesutikusi nė vieno paciento, linkusio juokauti sergant kritine liga. „Tie, kurie visą gyvenimą buvo optimistai, linksmuoliai – jiems prasprūsta tam tikros frazės su juoko dalimi. Bet ir tada sunku suprasti, ar tai yra tikras šiai situacijai pritaikomas humoras, ar tik ciniškumas, atsirandantis itin sudėtingų išgyvenimų, suvokimo, kad gyvenimas baigiasi, ir tai, prie ko esi prisirišęs, netrukus bus prarasta, fone“, – sako L. Bratikaitė. Gali būti rizikingas „Sunkiai sergantis pacientas vargu ar kaip nors parodys, jeigu juokas jam nepatiko. Tarkime, vienas pasako: „Aš greitai mirsiu“, o kitas: „Tai reiškia, kad tu gyvas“. Žmogus gali būti tokioje būsenoje, kad tiesiog nepriims juoko, nors to ir neparodys. Todėl bendraujant su nepagydomai sergančiais žmonėmis patarčiau naudoti tą bendravimo formą, kurią naudoja pats sergantis žmogus, – sako L. Bratikaitė. – Tai reikia pajusti. Jeigu jis juokauja, vadinasi, ir mes galime tai daryti. Jeigu nejuokauja – galbūt ir nevalia. Kitą kartą pajuokavę ir pamatę mirštančio žmogaus veido išraišką, galime ir likti su tokiu paskutiniu prisiminimu apie tą žmogų, supratę, kad ta frazė buvo klaida“. Šiltas ir ramus bendravimas tinka visada „Kita vertus, negalima kategoriškai teigti, kad humoras niekada nenaudotinas bendraujant su nepagydoma liga sergančiu žmogumi. Kiekviena situacija labai skirtinga, kiekvienas žmogus vis kitoks. Tiek artimieji, tiek gydytojai, jau gerai pažįstantys tą žmogų, gerai jausdami situaciją ir matydami atitinkamą žmogaus būseną, gali ir pajuokauti“, – kalbėjo psichologė. Klaipėdoje praktikuojantis gydytojas endokrinologas Antanas Navickas irgi mano, kad juokauti su mirštančiu žmogumi rizikinga. „Humoras humorui nelygus. Jeigu tai atjautus, švelnus ir palaikantis humoras, jis gali būti geras. Bet mirštantis žmogus humorą labai greitai gali palaikyti įžeidimu. Be to, reikia atsižvelgti ir į kultūrinius ypatumus. Skirtingų šalių gyventojai humorą priima skirtingai. Tai, kas tiks britui, gali netikti lietuviui“, – kalbėjo A. Navickas. Keliantis šypseną humoras – reikalingas Jis pasakoja, kad vienas pirmųjų mokslininkų, tyrusių juoko poveikį žmogaus sveikatai ir pritaikęs jį sveikatinimo praktikoje, buvo indų gydytojas Madanas Kataria. Būtent jis Vakarų pasaulyje išpopuliarino juoko jogą ir juoko poveikiu sveikatai sudomino mokslininkus. „Niekas nesako, kad juokas gali išgelbėti nuo mirties, bet faktas, kad juokas suteikia organizmui įvairių jėgų, – sakė O. Lapinas. – Sutinku, kad sunkiai sergantis pacientas gali greitai įsižeisti. Bet pats juokas, jeigu jis švelnus ir natūralus, neturėtų žeisti. Žeidžia kitokie dalykai – pavyzdžiui, veidmainystė, kurią mirštantis žmogus puikiai jaučia“. Nemato pavojaus Mindaugas Savickas Image: FreeDigitalPhotos.net
Powered by AkoComment 3.0 vaistai.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegalius veiksmus. Į viršų |
|