vaistai.lt

Psichologė: „Susirgus vėžiu iki ligos kamavę rūpesčiai niekur nedingsta“ (187/0) 

Friday, 21 February 2020

Psichologė: „Susirgus vėžiu iki ligos kamavę rūpesčiai niekur nedingsta“Lietuvos sveikatos mokslų universiteto onkopsichologijos absolventė medicinos psichologė Evelina Sabaitytė, jau keletą metų konsultuojanti su onkologine liga susiduriančius žmones, sako, jog palietus ligai susirgti gali ne tik kūnas. Neretai liga tarsi sujaukia protą ir jausmus, todėl kiekvieną iš mūsų gali užklupti psichologinė krizė.

Psichologė pabrėžia, jog susirgus onkologine liga, ypač svarbiu tampa pasitikėjimu paremtas bendravimas tarp gydytojo ir paciento, reikšmingas yra artimųjų palaikymas, teikiant praktinę, emocinę ar finansinę pagalbą, tačiau neretai tiek sergantiesiems, tiek jų artimiesiems ne mažiau naudinga gali būti ir profesionali psichologų pagalba.

Susidūrus su liga daugelis žmonių gali išgyventi įvairius sudėtingus ir tarpusavyje susipynusių jausmus, tačiau svarbu suprasti, kad jie kyla ne veltui, kad kiekvienas iš jų turi savo funkciją. Tokioje situacijoje psichologo tikslas yra padėti suprasti patiriamus išgyvenimus ir panaudoti juos sveikimui, o esant poreikiui pamėginti pakeisti kitais. Vis tik, tiek profesinėje veikloje, tiek gyvenime, pasak E. Sabaitytės, svarbiausia yra išlikti žmogumi žmogui, nes labiausiai žeidžia ir labiausia gydo santykis tiek su savimi, tiek su aplinka.

Su kokiais sunkumais sergantieji onkologine liga susiduria dažniausiai?

Nors iš pirmo žvilgsnio peršasi prielaida, kad pagrindiniai sunkumai turėtų būti sukelti būtent vėžio, pavyzdžiui, ligos ar gydymo keliami fiziniai pojūčiai, nauji nemalonūs simptomai, kūno bei išvaizdos pokyčiai, atsiradę fizinių galimybių ribotumai ar stingdanti mirties baimė. Vis tik, labai norėčiau pastebėti, kad taip nutinka ne visada. Svarbu suprasti, kad kiekvieną iš mūsų liga paliečia skirtingai, kiekvienas iš mūsų ligą išgyvena skirtingai, tiek fiziškai, tiek emociškai. Dažnai žmonėms sakau – liga neatsirado per naktį, todėl per naktį nuo ligos diagnozės ir fiziniai jos simptomai kritiškai paaštrėti greičiausiai neturėtų. Mokslo pasaulyje gerai žinoma, kad ligos priėmimas vyksta tam tikrais etapais. Sužinoję apie ligą išgyvename šoko reakciją, vėliau susiduriame su neigimu, pykčiu, derybomis, liūdesiu ir tik pačioje pabaigoje patiriame priėmimą. Visiškai normalu, kad šiame ligos priėmimo kelyje galime susidurti su pačiais įvairiausiais išgyvenimais, kurie gali būti susiję ne vien tik su liga. Susirgus niekur nedingsta mus iki ligos kamavę rūpesčiai. Jie tik kuriam laikui pasitraukia į antrą planą. Nors šiame gyvenimo etape įgauname naują „sergančiojo“ vaidmenį, tačiau su ligos diagnoze niekas iš mūsų neatėmė mamos ar tėvo, žmonos ar vyro, dukros ar sūnaus, studento ar darbuotojo, draugo ar kaimyno vaidmens, todėl natūralu, kad svarbiais gali būti bet kokie tuo metu žmogų neraminantys rūpesčiai.

Kalbant konkrečiai apie ligą, dažniausiai susirgus didžiausiu emociniu sunkumu tampa mus užvaldantys egzistenciniai klausimai: kas su manimi vyksta, kodėl būtent dabar, kodėl būtent man, ką padariau blogo, kas manęs laukia toliau, ar aš mirsiu? Taip pat dideliu iššūkiu tampa milžiniškas naujos medicininės informacijos bei anksčiau nepatirtų fizinių procedūrų srautas, kuriame neretai galime pasijusti visiškai bejėgiai. Visų pirma, dėl to, kad apima jausmas, jog prarandame savo kūno kontrolę, išgirstame gausybę medicininių terminų, kurių suvokimui prireikia ne vienos nakties informacijos internete tyrimo ir dėl to, kad mūsų gyvenime įsivyrauja nežinomybė ir neapibrėžtumas. Siekdami kaip įmanoma greičiau išsilaisvinti iš šių jausmų pradedame besąlygiškai ieškoti ko nors, kas pasakytų, kad mes pasveiksime. Galų gale, onkologinė liga paveikia mūsų tarpusavio santykius, pakeičia ateities planus, apriboja veiklą bei paliečia visą mūsų psichosocialinę aplinką, kurioje iki tol gyvenome. Dėl ilgai trunkančio onkologinės ligos gydymo, jos keliamų sunkumų spektras labai išsiplečia, todėl sunku išskirti pagrindinius sunkumus, nes kiekvienam sergančiajam jie gali būti vis kitokie ir sparčiai kisti ligos eigoje.

Jei kalbėtume plačiau, nebūtinai tik apie onkologinės ligos paliestus žmones, kaip žinoti, kada jau vertėtų kreiptis psichologinės pagalbos? Ar yra kažkokie elgsenos, savijautos ženklai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį?

Teoriškai galima rasti daugybę pačių įvairiausių ženklų bei simptomų, kurie bylotų apie atsiradusį poreikį kreiptis psichologinės pagalbos. Daugelis mokslininkų ir teoretikų rekomenduoja į psichologą kreiptis išgyvenant psichologinę krizę, patiriant emocinius sunkumus, kai vargina bendravimo ar šeimos/poros sunkumai, kai nesiseka spręsti kylančių problemų kasdienėje veikloje bei darbe ar moksle, bandant atsikratyti žalingų įpročių, patiriant vaikų auklėjimo sunkumus ar susiduriant su kitais psichologiniais iššūkiais, kurių savarankiškai ar padedant artimiesiems nepavyksta įveikti. Psichologas taip pat gali padėti asmeninio augimo, tobulėjimo, savęs atradimo ir savirealizacijos klausimais.

Vis tik, iš praktikos galiu pasakyti, kad išvardintos indikacijos psichologo konsultacijai dažnai ir lieka tik teorija, kuri menkai tepadeda žmonėms iš tikrųjų suprasti, kad laikas priimti siūlomą paramą ar ieškoti papildomos psichologinės pagalbos. Aš nuoširdžiai tikiu, kad žmogus yra sutvertas taip, kad dažniausiai su dauguma kylančių sunkumų jis iš tikrųjų gali susidoroti pats, tik tam reikia šiek tiek daugiau laiko ir pastangų. Tačiau kartais leidžiu sau klientų paklausti: jei šiandien eidamas gatve sutiktumėte save, ar jums patiktų šis žmogus? Jei atsakymas yra „ne“ ir nežinote kaip tai priimti ar pakeisti, tai gali būti vienas iš paprasčiausiai apčiuopiamų ženklų, kad jums būtų naudinga pasikalbėti su psichologu.

Na, o tikrųjų ženklų, kad mums jau laikas ieškoti psichologinės pagalbos, kiekvienas iš mūsų galime pajausti labai skirtingų. Pirmieji signalai, kad patiriame sunkumų mėgindami įveikti kylančius iššūkius, yra išryškėję elgesio, minčių ar jausmų pokyčiai. Jei pajusite, kad kažkas su jumis ne taip, nuoširdžiai paklauskite savęs, o kas šiuo metu su manimi vyksta, kokius išgyvenu pokyčius, kaip man sekasi juos įveikti. Svarbiausia kviečiu būti sąžiningais ir atvirais patiems sau. Kartais pamirštame, jog vienintelis mus galintis išgelbėti ir iš tikrųjų padėti žmogus esame patys sau. Todėl visiškai nėra tikslo savęs apgaudinėti, įtikinėti, kad nieko nevyksta, jei jau pats kūnas mums siunčia signalus. Labai kviesčiau atkreipti dėmesį į tokius dalykus kaip vyraujantis nerimas, apatija, pasimetimo ar įstrigimo jausmas. Iš esmės į būseną, kuri mums iki šiol nebuvo būdinga, būseną, kurioje pradeda imti beviltiškumas ar panika.

Vienas iš rimčiausių ženklų, kad mūsų kūnas ir protas nesusitvarko su kylančiais išgyvenimais ir jau laikas ieškoti psichologinės pagalbos yra sutrikęs miegas. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų sunkumai užmiegant, ankstyvi prabudimai, blaškymasis miego metu ar varginantys intensyvūs sapnai. Pakitus miegui mūsų kūnas siunčia ženklą, kad vyksta intensyvūs psichikos procesai, su kuriais kūnui sunku susidoroti. Taip užsiveda tarsi užburtas ratas. Mūsų kūnas ir protas nepailsi, nepasisemia jėgų kylančių iššūkių sprendimui, sunkumai kaupiasi, prastėja miegas ir lieka dar mažiau jėgų susitelkimui. Lygiai tą patį tikriausiai pasakyčiau ir apie apetitą – nesvarbu ar jis sumažėtų, ar padidėtų, tai gali rodyti, kad nerimaujame ir visą energiją esame sukoncentravę į vyraujančios problemos sprendimą. Taip pat rimtas signalas dėl išgyvenamų sunkumų galėtų būti sumažėjęs aktyvumas ar domėjimasis anksčiau malonumą teikusiomis veiklomis. Svarbiausia, turime girdėti save. Mūsų kūnas ir protas turi unikalius savireguliacijos ir savigynos mechanizmus, todėl mūsų pareiga yra juos girdėti.

Kas paskatina žengti pirmą žingsnį ir užsirašyti konsultacijai pas psichologą?

Pastebėjau kelis pagrindinius veiksnius paskatinančius drąsiau kreiptis psichologinės pagalbos. Visų pirma, gydančio gydytojo rekomendacija, tačiau labai svarbu, kad tai būtų jautrus, šiltas ir palaikymo kupinas pasiūlymas pasikalbėti su psichologu. Sunkia liga susirgusiems žmonėms yra ypatingai svarbu, kad kvietimą susitikti su šiuo, vis dar neretai stigmatizuojamu specialistu, lydėtų ne tik labai individualūs argumentai, kodėl tai galėtų būti naudinga būtent šiam žmogui, bet ir nukreipimas konkrečiam specialistui ar jo kontaktų įteikimas.

Antrasis drąsos suteikiantis veiksnys yra artimųjų, draugų ar tą patį sunkumą patiriančių žmonių rekomendacijos. Ir čia lygiai taip pat svarbu, kad pasiūlymą pasikalbėti su psichologu lydėtų nuoširdus, atviras ir šiltas rūpestis.

Trečiasis drąsos kreiptis konsultacijos suteikiantis veiksnys yra proaktyvus paties psichologo pasirodymas ir savęs pasiūlymas. Dirbdama ligoninėje dažnai atvėrusi palatos duris ir prisistačiusi, kad esu psichologė pastebiu, kaip žmonių veidus papuošia nepatikli šypsena, susikryžiuoja rankos ir tarp mūsų iškyla vos regimo stiklo siena. Tikiu, kad keista, jog kažkoks nepažįstamasis atvėręs mano skausmo kupinos palatos duris teiraujasi, kaip aš jaučiuosi, lyg tai nebūtų savaime suprantama. Tačiau tokiu atveju, kad ir kaip būtų apmaudu, aš stengiuosi gerbti bet kokius žmogui kylančius jausmus, nes mano tikslas yra padėti suprasti, išmokti išbūti, išveikti, panaudoti sveikimui ar esant reikalui pakeisti visus tuos tarpusavyje susipynusius jausmus ir leisti jiems nudirbti savo darbą, nes kiekvienas mumyse kylantis jausmas turi savo funkciją.

Kaip ir pati užsiminėte, psichologinės pagalbos ieškojimas Lietuvoje yra apipintas stereotipais, lydimas baimės, ką žmonės pagalvos, kai tuo tarpu, daugelyje užsienio šalių, kreipimasis pas psichologą yra sveiko, sąmoningo, norinčio įsivertinti savo emocinės būklę, žmogaus požymis. Kaip manote, ką galima padaryti, kad toks įsitikinimas keistųsi reikėtų?

Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai pastebiu, kad šiomis dienomis psichologinė pagalba mūsų šalyje vis dar smarkiai stigmatizuojama. Užtenka nepažįstamųjų kompanijoje pasisakyti, kad esu psichologė ir iškart išgirstu repliką „tai dabar turiu būti atsargus, tu mane skanuoji“, lyg psichologo profesija man suteiktų antgamtinių galių kiaurai matyti žmones. Dabar juokinga. Tačiau suprantu, kad stereotipai atkeliauja iš nežinojimo, iš patirties nebuvimo.

Dauguma iš mūsų tiesiog niekada anksčiau nėra turėję galimybės susitikti su psichologu ir pažinti to jausmo. Tad mano manymu pagrindinis būdas mažinti stigmatizavimą, tai tiesiog pradėti kalbėti, pasakoti, kas vyksta už uždarų psichologo kabineto durų. Kviesti savo klientus dalintis gerąja patirtimi. Garsiai deklaruoti, kad mes, psichologai, nesame dievai, negalime būti ekspertai, tačiau galime atidžiai ir atsakingai lydėti į mus besikreipusius žmones savęs pažinimo kelionėje. Pakviesti patyrinėti pačius slapčiausius mūsų sielos kampelius, atrasti išstumtus atsakymus, pasislėpusią stiprybę bei užmirštus gebėjimus. Ypatingai svarbu kalbėti apie tai, kad mes, psichologai, įsipareigojame laikytis konfidencialumo, kad niekas konsultacijose nevyksta prieš žmogaus valią, kad didžiausias situacijos ekspertas yra į mus kreipęsis žmogus, o mes tik smalsūs tyrinėtojai, užduodantys pačius keisčiausius klausimus, skatinančius kartu pažinti dar nepažintas psichikos vietas. Ir mes negalime būti tobuli ar universalūs. Svarbu pasakyti, kad pagalbos ieškantis žmogus gali rinktis psichologą ir jei jo pirmasis „pasimatavimas“ buvo nesėkmingas, neverta skubėti nuleisti rankų. Pateiksiu tokį buitišką palyginimą. Tai visai panašu į tinkamų batų paiešką. Visi sutiksime, kad leisdamiesi į ilgą kelionę, šį sprendimą priimame labai atsakingai, išsimatuojame ne vieną porą batų, kol galiausiai surandame tuos, su kuriais jaučiamės patogiai.

Onkopsichologijos studijos dar pakankamai nauja kryptis psichologijos moksluose. Kas paskatino jas pasirinkti?

Kalbant apie mano pasirinktą specializaciją sunku surasti vieną atsakymą. Pirmosios mintys apie onkopsichologiją mane aplankė dar antraisiais – trečiaisiais studijų metais. Ir tuo metu atrodė, kad turiu būti būtent čia. Ir atsakymo į klausimą „kodėl“ tada net nesvarsčiau. Tiesiog mačiau kiek daug žmonių paliečia ši liga, kiek daug žmonių kenčia ir kaip pasimeta aplinkiniai, kaip net patys artimiausi nebežino kaip galėtų padėti. Mačiau kaip kartais reikia, kad kas nors tiesiog pabūtų šalia. Kad būtų šalia, kai skauda, kai silpna ir pykina, kai siaubingai baisu. Visada žinojau, kad tai nėra lengva sritis ir gerai pamenu, kaip drebėjo rankos atidarant pirmosios palatos duris, kaip išeidavau iš ligoninės su draskančiu neteisybės jausmu.

Tuo metu turėjau dvi nuostabias dėstytojas, taip pat onkopsichologes, profesorę Nidą Žemaitienę ir doktorantę Iriną Banienę. Tai, ko savo širdimis, savo patirtimi bei patarimais jos mane išmokė, tai, kaip jos man pačiai leido pažinti save onkopsichologijoje ir kaip pastiprino, kai būdavo beprotiškai sunku, leido man suprasti, kad galiu būti su žmogumi, kai jo gyvenimas ima slysti iš po kojų, kai jis patenka į emocinę, psichologinę ir egzistencinę krizę. O svarbiausia tai, kad jų suteiktas pasitikėjimas leido mokytis būti atjaučiančiu ir palaikančiu palydovu onkologinės ligos kelyje. Nuo to laiko atrodo, kad viskas ėmė klostytis savaime. Pasinėriau į studijas, traukė viskas, kas susiję su kriziniais išgyvenimais, kaip didelę dovaną priimdavau kiekvieną galimybę prisiliesti prie pačių jautriausių žmonių išgyvenimų, prie emocinio sveikimo proceso. Taip per praktiką sutikau dar daugiau bendraminčių, taip gimė pirmieji mano kaip psichologės pamatiniai įsitikinimai – visų pirma būti žmogumi žmogui. Tikriausiai todėl ir atsiradau čia.

Onkologinės ligos patirtį turintiems žmonėms Vilniuje teikiamos nemokamos psichologo konsultacijos

„Jau daug metų asociacija „Kraujas“ siekia užtikrinti, jog su onkologine liga susidūrę žmonės turėtų galimybę kreiptis į psichologą, kad galėtų kylančius išgyvenimus aptarti saugioje ir neutralioje erdvėje. Onkologine liga sergantieji ar ją įveikę žmones neretai jaučia nerimą ir baimę dėl ateities, patiria ligos sukeltą neapibrėžtumą, nežinomybę bei jaučiasi tarsi praradę galimybę kontroliuoti savo gyvenimą, išgyvena ligos atsinaujinimo ar mirties baimę, išgyvena dėl pasikeitusių santykių su artimaisiais, kolegomis. Būtent tam ir yra reikalinga psichologinė pagalba, ir tai nebūtinai turi būti individualios psichologo konsultacijos. Šiuo metu, Vilniuje yra teikiamos nemokamos psichologo konsultacijos, organizuojami seminarai įvairiomis temomis – nuo streso valdymo iki mitybos, taip pat rengiami grupiniai užsiėmimų ciklai, kuriuose galima pabendrauti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis.

Renginiai yra nemokami ir yra skirti visiems su onkologine liga susidūrusiems žmonėms – tiek pacientams, tiek jų artimiesiems. Šios nemokamos veiklos, skirtos onkologine liga sergantiesiems ir jų artimiesiems, yra organizuojamos įgyvendinant Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją priemonę „Psichosocialinė pagalba ir mokslu pagrįstos informacijos sklaida onkologine liga sergantiems neįgaliems asmenims bei jų artimiesiems“,“ – sakė asociacijos vadovė Ieva Drėgvienė.

Norint dalyvauti užsiėmimuose, reikalinga išankstinė registracija. Informacija apie renginius yra skelbiama ir nuolat atnaujinama www.kraujas.lt.

Informacija iš:

Vakarų Lietuvos Medicina 

Image: FreeDigitalPhotos.net







Komentarai (Viso žinučių: 0)


Atsakyti
Vardas:Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:


Įrašykite patvirtinimo kodą

Powered by AkoComment 3.0


vaistai.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegalius veiksmus.

Į viršų
 

    

Ieškomiausių TOP 5



Naudingos nuorodos