Rimtos ligos pakirstas žmogus,  ir taip jau patiriantis stresą, neturi jaudintis dėl to, kad neįdėjęs gydytojui į kišenę pinigų negaus paslaugos arba ją gaus prastesnę. „Mes, jaunieji gydytojai, mokėmės ne to, kaip ir kada paimti, bet kaip geriausiai padėti žmogui – suteikti savo paslaugas“, – sako Andrius Černauskas, skubiosios medicinos gydytojas rezidentas, knygos „Pragaro ambulatorija“ autorius. Atviras interviu – apie darbą, sveikatos sistemos trūkumus, gyvenimą, mirtį bei pagalbą net po mirties.

Daugelis, prisižiūrėję užsienio filmų, mano, kad skubios pagalbos skyriuose pacientai nelaukia, visi skubiai guldomi ant neštuvų, suspinta būrys medikų ir pan. Bet tikrovė juk kitokia?

Realybė tikrai kitokia, nes dabar dauguma priėmimo-skubios pagalbos skyrių atlieka poliklinikų darbą: čia susirenka žmonės, kurių neturėtų būti, susidaro eilės, gyvybingiausieji ir visiškai stabilios sveikatos būklės žmonės labiausiai nepatenkinti, kad turi laukti. Tuo tarpu žmogelis, kuriam tikrai reikia pagalbos – sėdi kamputyje ir neištaria nė žodelio, laukia, kol bus priimtas sunkesnės būklės pacientas, ir tada bus jo eilė.

Medikas yra tas žmogus, kuris iš arti mato ne tik mirtį, bet ir artimųjų kančias bei skausmą. Kaip pavyksta atsiriboti ir neperleisti kiekvienos mirties per save – išgyvenat mirtį kaip natūralų dalyką?

Toks jau mediko darbas – darbas su žmogumi, kuris turi savybę gimti ir mirti. Ir tai natūralus procesas. Medikai supranta žmogaus laikinumą ir kad nėra nė vieno nemirtingo, dėl ko turime džiaugtis kiekviena diena ir tuo, ką turime. Prie mirčių priprantama, nori nenori jos visos išanalizuojamos, tenka dirbti toliau, įdedant maksimalias pastangas, nereikia klausytis sąžinės graužaties. Medikai – ne dievai.

Knygoje kalbate apie donorystę. Kodėl pats nusprendėte po mirties būti organų donoru – iš kur tas noras gelbėti kitus ne tik visą gyvenimą, bet tai daryti ir po mirties?

Manau, tai natūralus mediko noras, kylantis iš supratimo, kad įvykusi nelaimė gali tapti stebuklu kitam. Mačiau ir girdėjau daugybę atvejų, kai mirtis užklupo netikėtai ir žmogus tapo donoru, koks stebuklas įvyksta, kai kitas žmogus išgelbstimas nuo sunkių, lėtinių, gyvenimo kokybę labai bloginančių būklių. Transplantacija kartais - vienintelė tokio ligonio viltis. Galima viską supaprastinti iki to: „Jei nebegaliu šiam pasauliui ir žmonėms pasitarnauti visu savo kūnu, protu ir būdamas gyvas, tai gal galiu bent dalimis ir po mirties?“ Gyvų likusių galvose aš išliksiu ne kaip turintis kepenis, inkstus, kasą ir ragenas – bet kaip žmogus su savo mintimis, idėjomis, šypsena, darbais, bendravimu. Tai kam pūdyti, leisti kirmyti ar deginti tai, kas dar gali būti labai naudinga?

Knygoje pažymite, kad Lietuvoje trūksta paliatyviosios pagalbos skyrių. Kam jie reikalingi?

Skubios pagalbos skyriuje labai dažnai susiduriame su tuo, kad prieš pat mirtį ligoniai skubiai vežami į ligoninę, nes jų artimieji bijo, kad žmogui mirus namuose jie graušis ko nors nepadarę ar juos užgrauš kiti giminės. Su žmonėmis, namuose turinčiais itin sunkų ligonį, labai garbaus amžiaus žmogų, turėtų bendrauti tam tikrų sričių medikai, kurie juos parengs neišvengiamam procesui – mirčiai. Žmogų prieš pat mirtį gal būtų galima perkelti į paliatyviosios pagalbos skyrių, jei namuose nėra žmogaus, kuris prižiūrėtų jį nuolat. Taip vyksta daugelyje šalių ir dauguma yra patenkinti – artimieji ramūs ir informuoti, o ligoninės neapkrautos kančių pratęsinėjimu.

Dar vienas nuolat keliamas klausimas – eutanazija. Jūs už ar prieš ir kodėl?

Vienareikšmiškai už. Aš tikrai nenoriu mirti kančiose, nenoriu, kad mane, sulaukus labai garbaus amžiaus, giminės tampytų po ligonines. Po vienintelio tokio įvykio, po kurio neva mane išgelbėtų nuo mirties, aš juos paduočiau į teismą. Juokauju. Jei tuo metu, kai man grės mirtis, Lietuvoje nebus eutanazijos ar gyvensiu tokioje šalyje, kur jos nebus, – aš išvažiuosiu ten, kur ji bus. Yra valstybių, kurios tai praktikuoja, gal galime pasimokyti iš jų pamokų?..

Viena svarbiausių problemų Lietuvoje tebėra korupcija. Be to, Lietuvoje dažnas teigia žinantis, kad yra nustatyti tam tikri operacijų tarifai. Jūs teigiate, kad ateina nauja karta gydytojų, kuriems kyšių nereikia?

Taip, nes imti kyšius amoralu. Kodėl ritmai sergantis žmogus, ir taip esantis nepavydėtinoje padėtyje, patirdamas stresą, tuo pat metu dar turi atiduoti savo pinigus? Mes, jaunieji gydytojai, mokėmės ne to, kaip ir kada paimti, bet kaip geriausiai padėti žmogui – suteikti savo paslaugas.

Mediko atlyginimai, kaip jūs pasakytumėte, tokie menki, kad jų nė nesimato. Kaip, jūsų manymu, išspręsti šią problemą, kad geriausi specialistai neemigruotų?

Paprastai – peržiūrėti, kur nuteka milijonai. Mano nuomone, mūsų sveikatos apsaugos biudžetas tikrai didelis (aišku, turėtų būti dar didesnis), bet pinigai nukeliauja ne ten, kur reikia, juos susisemia ne tie asmenys, kuriems reikia. Ir tai yra toleruojama. Reikia autoriteto, kuris imsis visą šią klaikią situaciją išspręsti iš esmės. Vyresnieji gydytojai juokauja, kad dar turės daug žmonių (ne pacientų) numirti, kad sistema pasikeistų. Liūdna, bet tenka jiems pritarti.

Ideali sveikatos paslaugų sistema pagal jus – kokia ji būtų?

Ideali neateis taip greitai ir paprastai. Dabar užtektų gerai dirbančių poliklinikų, kuriose nėra dirbtinių eilių, kuriose pas šeimos gydytoją galima patekti šiandien ar per kelias dienas. Gerai dirbančios poliklinikos ir šeimos gydytojų kabinetai nėra utopija, jos egzistuoja net šiomis dienomis. Reikia tik susirasti ir užsiregistruoti į jas. O blogai dirbančias patys pacientai turėtų pastatyti į vietą, nes pacientai yra pagrindiniai vertintojai.

Medikai kartais konstatuoja: „Belieka laukti stebuklo, nes medicina yra bejėgė“. Ir kartais tie stebuklai įvyksta, pavyksta įveikti net nepagydomą vėžį. Ar padeda tam žmogaus užsispyrimas ir noras gyventi?

Mažų stebuklų tikrai būna. Įveikti vėžį ar kitą mirtiną ligą vien mintimis nelabai įmanoma, bet žmogaus tikėjimas savo kūnu, noras atsitiesti, gyventi teigiamomis emocijomis yra veiksniai, neabejotinai padedantys sveikti. Reiktų atsisakyti ligų mistifikavimo ir tikėjimo pasakomis, nerealybėmis.

Iš knygos akivaizdu – jūsų darbo valandos nesuskaičiuojamos, daug streso, mažai poilsio. Kur neriate po darbų? Kas jums suteikia energijos ir sveikatos?

Teigiamas požiūris į gyvenimą, kokybiškas miegas, skanus maistas, atviri pokalbiai ir bendravimas, teigiamos mintys ir emocijos, su kuriomis gyvename kasdien, yra vaistas, o tiksliau - profilaktika nuo visų ligų. Po sudėtingų dienų, budėjimų ar atvejų kyla dar didesnis noras sužinoti daugiau, mokėti daugiau, kad savo žiniomis galėčiau padėti pacientams. Būtina sąlyga po darbo – visiškai atitrūkti nuo darbo. Atostogų metu dingti taip toli, kad darbas neprisiskambintų.

Kada paskutinį kartą buvote pas gydytoją?

Praeitą vasarą. Nusilpus imunitetui buvau pasigavęs „kondicionierių peršalimą“ ir vykau į savo polikliniką, pas budintį gydytoją. Negalėjau dirbti, nenorėjau užkrėsti kolegų ir pacientų, todėl reikėjo nedarbingumo lapelio.

Kristina Aksamitaitė

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Smegenų insulto gydymas: intervencinė radiologija – auksinis gydymo standartas (191/0) 

Kauno klinikose pirmąkart atliktas inovatyvus plaučių embolijos gydymas (830/2) 

Pilvo sienos išvarža: gydytojas chirurgas pataria nelaukti ir rinktis planinę operaciją (191/0) 

Pacientų, sergančių retomis ligomis, gydymą palengvina galimybė lankytis dienos stacionare (164/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0