vaistai.lt

Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: „Perfekcionistas yra labiausiai savęs nemylintis žmogus“ (176/0) 

Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: „Perfekcionistas yra labiausiai savęs nemylintis žmogus“Perfekcionistas – tai žmogus, kuris savo gyvenime nuolatos siekia tobulumo. Tam tikrais atvejais galioja tai ne tik kalbant apie karjerą, bet ir apie vaikų auklėjimą, rūpinimąsi savo išvaizda ar netgi renkantis antrąją pusę.

Iš pažiūros atrodo, kad perfekcionistas turėtų būti sėkmingas, gerbiamas bei mylimas aplinkinių ir, be jokios abejonės, laimingas. Tačiau ar tikrai taip yra?

Apie perfekcionizmo šaknis, pavojus ir rūšis, tobulybės siekimo tamsiąsias puses bei kaip iš šio užburto rato ištrūkti, Psichologijos ir mokymų centro organizuotame seminare pasakojo daugiametę darbo patirtį turinti psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.

„Kiekvienas iš mūsų bent vienoje gyvenimo srityje esame šiek tiek perfekcionistai. Juk norime, kad tam tikras darbas būtų atliktas gerai, o kartais – geriau negu gerai, ir tame nėra nieko blogo. Svarbu tik, kad tas perfekcionizmas nevirstų apsėdimu ir neapimtų daugiau nei kelių, o kartais – ir visų gyvenimo sričių. Juk jei darbe stengiatės būti tobuli darbuotojai, namuose – tobuli tėvai, sporto klube – tobuliausi sportininkai, tai galiausiai net ir laisvalaikio metu negalėsite deramai atsipalaiduoti, nes jausite nuolatinę įtampą siekti to išsvajoto tobulumo.

Užkietėjęs perfekcionistas galiausiai praranda savo gyvenimo kontrolę ir neretais atvejais – prieina prie savidestrukcijos. Taip nutinka todėl, kad jis tos tobulybės iš tiesų siekia savo poilsio, miego, sveikatos ir laisvalaikio sąskaita. Perfekcionistas dažnai vadovaujasi kraštutinumais ir „viskas arba nieko“ principu. Jam niekada nebūna pakankamai gerai arba „įdėjau pakankamai pastangų“, jam aišku – jei nėra tobulai, vadinasi, yra blogai.

Už netenkinantį rezultatą ar padarytą klaidą perfekcionistas, švelnesniu atveju, save kritikuoja ir graužia, blogesniu atveju, stipriai save baudžia ir savęs nekenčia. Apmaudžiausia yra tai, kad pasiekęs tam tikrą stadiją, perfekcionistas negali tiesiog nustoti to tobulumo siekti, nes kitaip elgtis jis jau nebemoka“, – seminarą pradėjo psichoterapeutė G.Petronienė.

Anot specialistės, dar gerai, jei perfekcionistas labiau yra orientuotas į save ir maksimalios kokybės reikalauja tik iš savęs, tai – nepiktybiniai perfekcionistai.

Tačiau kiti daro priešingai.

Piktybinis perfekcionistas sako: „Jeigu jau aš viską darau tobulai, tai ir jus, visus aplinkinius, išdresuosiu taip elgtis“. Taigi taip, tarkime, tobulybės siekianti mama „tobulai“ dresuos savo vaiką taip pat būti „tobulu“ arba „tobula“ žmona bandys tokiu pačiu „tobulu“ paversti ir savo vyrą, nuolat stengdamasi jį pakeisti.

Kuriose srityse esate perfekcionistas?

Seminaro dalyvius psichoterapeutė dviejų balų sistemoje (kuomet 1 reiškia pusėtinai būdingą tobulumo siekimą, o 2 – stipriai būdingą perfekcionizmą) pakvietė įsivertinti, kiek jiems perfekcionizmas yra būdingas tam tikrose gyvenimo srityse. Tai, anot specialistės, padaryti galima remiantis šiais kriterijais:

  • Kritikos baimė. Jei esate tam tikroje srityje perfekcionistas, jūs toje srityje bijote kritikos iš aplinkinių, nes kritika jus labai žeidžia ir skaudina. Dažnai esate linkęs nuslėpti savo padarytas klaidas toje srityje.
  • Persistengimas. Šioje srityje dedate daugiau pastangų, negu jūsų pažįstami aplinkiniai žmonės. Tarkime, kitiems gali nerūpėti, kad nežino kažkokių istorinių faktų ar pasaulio naujienų, tačiau jei išaiškėja, kad jūs to nežinote, jaučiate gėdą ir iš karto bėgate skaityti reikiamos literatūros.
  • Įtampa. Šioje srityje jūs nuolat jaučiate tam tikrą įtampą, o ne džiaugsmą.

Taigi, dabar sau atsakykite – kokiose srityse jums būdingas perfekcionizmas?

Perfekcionizmas išvaizdos srityje. Kaip tai pasireiškia? Išvaizda šiam žmogui yra labai svarbi, jis nuolat save tobulina, laikosi dietų, iš namų niekada neišeis bet kaip apsirengęs, jis bijo priaugti papildomų kilogramų, sportuoja, o atsiradus pirmosioms raukšlėms, skuba pas plastinės chirurgijos specialistus. Dažnai išvaizdos perfekcionizmas išsivysto žmonėms, kuriems pavyksta atsikratyti didelio antsvorio ar kurie atsitiesia po juos giliai įžeidusios kritikos.

Perfekcionizmas siekiant populiarumo. Šiam žmogui didžiausią skausmą sukeltų, jei jį kažkas atstumtų, nenorėtų bendrauti, draugauti ar apkaltintų blogu charakteriu, nedraugiškumu. Jis bijo būti nepopuliarus tarp draugų, pažįstamų, todėl visuomet stengiasi būti geras jiems, įtikti. Jis didžiuojasi turimais ryšiais, dažnai ir su įžymiais žmonėmis, labai bijo, kad šie ryšiai nenutrūktų.

Perfekcionizmas siekiant aukšto statuso ir kompetencijos. Visuomet siekia tobulumo savo pasiekimuose, jeigu jam daugiau metų, jis jaučia gėdą, kad pasiekė dar ne pakankamai, jam kyla pavydas, jei jo draugai ar bendramoksliai pasiekė daugiau. Jis labai nori užkopti karjeros laiptais – kuo aukščiau, tuo geriau, jam statusas labai svarbus, ir dėl to ties tuo jis labai dažnai užsiciklina.

Vartotojiškas perfekcionizmas (pinigai, daiktai, maistas, paslaugos). Kuo tai pasireiškia? Šiam žmogui būna labai gėda, jeigu jis turi mažai pinigų. Tarkime, jei jį pasikvietė į brangų restoraną, jis nieku gyvu neišsiduos, kad jam čia per brangu, jis kartu ragaus brangius valgius net ir vos išgalėdamas už juos susimokėti, tačiau jokiu būdu neišsiduodamas. Jei eis pas psichologą, advokatą ar stilistą, tai būtinai pas patį geriausią, kad ir kiek jo paslaugos kainuotų. Taigi kad ir kaip jis tuos pinigus užsidirba, šiam žmogui svarbu pasirodyti prieš kitus, kad pinigų jis turi.

Perfekcionizmas partnerio srityje. Jam reikia turėti patį geriausią ir tobuliausią partnerį, kuris būtų gražus, efektingas, protingas. Toks žmogus sako: „Jei šalia manęs eina graži moteris (sėkmingas vyras), vadinasi, ir aš pats (-i) esu kažko vertas (-a)“. Apibendrintai kalbant, toks žmogus jaučiasi žmogumi tik tada, jeigu jį supantys aplinkiniai (ir draugai, ir giminaičiai) yra „aukštos kokybės“.

Perfekcionizmas vaikų auklėjime. Tokių tėvų vaikai privalo būti labai teisingai auklėjami, jie turi daug pasiekti, ir tai yra to žmogaus pagrindinis pasiekimas, kuriuo jis mėgsta pasididžiuoti prieš kitus. Nutikus priešingai – jei vaikai nueina klystkeliais – šios srities perfekcionistams tai tampa didžiausia gyvenimo trauma.

Perfekcionizmas žinių srityje (protas, žinių bagažas, sugebėjimas reikšti mintis). Šis žmogus nori žinoti ir mokėti viską, tad deda labai daug pastangų, kad galėtų ir protingai pašnekėti, ir teisingai argumentuoti, o paklaustas, staigiai rasti atsakymą. Šis žmogus labai graužiasi sulaukęs kritikos, kad kažko nemokėjo, kad neatsakė, ar kad kažkas suabejojo jo protiniais gabumais.

Perfekcionizmas seksualumo, patrauklumo srityje. Tai žmogus, kuris labai mėgsta flirtuoti, gundyti ir puikiai išmano, kaip tai daryti. Jam didžiausia tragedija – likti nepastebėtam ar atstumtam priešingos lyties.

Dorumo, teisuoliškumo, dvasingumo perfekcionistas. Tai žmogus, kuris labai teisingai viską nori daryti, jis labai moralus ir linkęs vadovautis tam tikromis taisyklėmis. Į šią kategoriją dažnai pakliūna vegetarai, veganai, jogos, meditacijos praktikai.

„Labai svarbu nusistatyti, kurioje srityje esate perfekcionistas, kad būtų galima į save pažvelgti iš šono ir įsivertinti, kurioje srityje pernelyg daug iš savęs reikalaujate ir kur, kažkam nepavykus, labiausiai save baudžiate. Tai pirmasis žingsnis norint sau padėti“, – sakė G.Petronienė.

Perfekcionizmo šaknys ir darboholizmas

Anot psichoterapeutės, perfekcionizmą lemti gali begalė priežasčių: tai ir auklėjimas šeimoje, ir socialinės, kultūrinės vertybės, taip pat ir tam tikri charakterio aspektai. Neretais atvejais perfekcionistas tampa ir darboholiku.

„Štai įsivaizduokite – žmogus užaugo pagal sovietinius principus gyvenančių tėvų šeimoje. Tokie tėvai savo vaikui neleido net ramiai pasėdėti, mat jų manymu, laisvalaikis tėra tik laiko švaistymas. Sovietinėje kultūroje lietuviai darbą laikė dorybe, buvo įsivaizduojama, kad ir laisvalaikis yra skirtas tik darbui. Juk ir garsioji lietuvių patarlė skelbia: Verkia duonelė tinginio valgoma. Taigi jau iš tėvų gali būti perimtas požiūris, kad visą laiką reikia tik dirbti, o poilsis reikalingas tik tam, kad kitą dieną dirbtum dar geriau.

Kita labiau psichologinė darboholizmo ir perfekcionizmo priežastis – noras pabėgti nuo juntamos tuštumos ir vienatvės. Tarkime, vaikystėje žmogus buvo nemylimas ir apleistas tėvų, tad augdamas jis savo „tobulais“ poelgiais gali bandyti atkreipti tėvų, mokytojų dėmesį. O užaugęs, jei neturi kuo užsiimti, neturi laisvalaikio, tuomet darbas jam tampa tuo „kamščiu“, kuris užpildo juntamą tuštumą.

Dar viena ypač darboholizmui būdinga priežastis – vartotojiškumas. Kai kurie žmonės niekaip kitaip neįsivaizduoja gyvenimo, kaip tik „uždirbai–išleidai“ pinigus, tad jie stengiasi kuo daugiau uždirbti, kad galėtų sau leisti kuo didesnius pirkinius“, – tikina G.Petronienė.

Pasak specialistės, nemenką įtaką perfekcionizmo atsiradimui padarė ir internetas, televizija, kur puikuojasi išpuoselėtos gražuolės, taip pat vis didėjanti konkurencija darželiuose, mokyklose, universitete, darbo vietoje, socialiniai tinklai. Juk ir tas narcizinis siekimas pasirodyti, anot G.Petronienės, atsiradus ir išpopuliarėjus „Facebookui“, nepaprastai padidėjo.

Perfekcionizmo bei darboholizmo atsiradimą, psichoterapeutės tikinimu, gali lemti ir charakteris. Yra trys asmenybių rūšys, kurioms perfekcionizmas ir darboholizmas yra ypač būdingi:

Narcizinis charakteris – tai žmogus, kuris save laiko ypatingu ir pačiu geriausiu. Ir nesvarbu, kurioje srityje – ar jis pats didžiausias sveikuolis, ar pats geriausiais darbuotojas, ar sėkmingiausias pardavėjas – pasiekimai jam yra patys svarbiausi. Narcizas nemoka palaikyti lygiaverčio ryšio su kitu žmogumi, nes jis tą žmogų arba nuvertina, jį kritikuoja, auklėja ir moko, arba žmogų perdėtai idealizuoja ir stengiasi būti toks kaip jis. Auksinio vidurio tarp šių dviejų kraštutinumų jis išlaikyti nemoka.

Narcizas mėgsta kritikuoti visus ir viską, jam patinka pasigirti ir stengiasi atsiriboti nuo tų, kurie jam atrodo netobuli. Dažnai narcizai yra labai įžeidūs, todėl patys labai sunkiai priima į juos nukreiptą kritiką, taip pat nemoka ir negeba suprasti kitų žmonių norų bei emocijų.

Obsesinis charakteris – tai – emocijų kontroliuotojas, teisingas visko darytojas, veikiantis pagal savo susidarytą planą, savas taisykles ir nedrįstantis žvalgytis į šalis ar nukrypti nuo to, kas įprasta. Dažnai toks žmogus stengiasi kontroliuoti ir neparodyti savo emocijų, neleidžia sau vadovautis jausmais, tad jam galiausiai būna labai sunku atsipalaiduoti. Dažnai jis pats nesupranta, ką ir kodėl jaučia. Tokio charakterio žmogui derėtų mokytis atsipalaidavimo technikų: meditacijos, jogos, meno terapijų.

Hiperaktyvus charakteris – streso situacijoje toks žmogus tampa dar aktyvesnis. Tarkime, santykiuose jis patiria krizę ar mylimas žmogus jį palieka, tuomet šis žmogus visa galva neriasi į darbus, kad tik apie tai negalvotų, arba vaikšto į pasimatymus su galybe merginų, kad tik nesėdėtų vienoje vietoje; tai chaotiškas žmogus. Hiperaktyvus žmogus negali tiesiog sustoti ir ramiai išliūdėti, jis nemėgsta net liūdnų ar labai emociškai sunkių filmų, muzikos.

Tokiam žmogui reikėtų išmokti prilėtinti savo gyvenimo tempą ir iškilus stresinėms situacijoms mokėti save sustabdyti, nebandyti aprėpti visų gyvenimo sričių. Jam derėtų atpažinti save šioje situacijoje ir suprasti, kad imdamasis begalės darbų, jis tiesiog bando pabėgti nuo tam tikrų emocijų, kurias jis bijo išjausti.

Kodėl perfekcionistas yra nelaimingas?

Kalbėdama apie sunkesnius perfekcionizmo atvejus, kuomet tobulybės siekiama daugiau nei vienoje ar netgi visose gyvenimo srityse, G.Petronienė išskiria ir didžiausias perfekcionizmo tragedijas.

„Atrodo, kad perfekcionistas daug dirba, daug stengiasi, taigi ir daro tai, ko imasi, gerai, tad kodėl gi jis gali būti nelaimingas? Užkietėjęs perfekcionistas nemoka mėgautis procesu, jis nuolat gyvena įtampoje, savo laimę sutelkdamas į ateitį, o ta ateitis jam – niekada iki galo ir nepasiekiama.

Maža to, šis žmogus labiau negu kiti bijo išorinės kritikos arba pats save labai stipriai kritikuoja. Jis labai linkęs save nuvertinti ir nuolat jaučiasi esąs nepakankamas. Jam labai sunku ir skaudu šalia savęs matyti žmones, kuriems gerai sekasi, ypač tuos, kurie tam neįdeda didelių pastangų. Jei kitas žmogus gali pasidžiaugti kito sėkme, perfekcionistui tai yra priminimas, kad jis pats yra netobulas“, – tikina G.Petronienė ir išskiria daugiau tamsiųjų perfekcionizmo pusių:

Pervargimas ir klaidos. Perfekcionistas nuolat dirba siekdamas tobulumo, tačiau persidirbdamas ir nesugebėdamas tinkamai pailsėti, jis klaidų padaro daugiau už kitus žmones. Perfekcionistui labai sunku priimti sprendimus, nes jis nelabai gali naudotis savo intuicija; įtemptoje būsenoje intuicija prastai veikia, tad jam tenka vadovautis vien tik protu.

Apleistos gyvenimo sritys: laisvalaikis ir santykiai. Tai sritys, kurios kiekvieną iš mūsų „maitina“, padeda „užsikrauti“, o darbe – visa tai išsikrauna. Perfekcionistas šių gerųjų emocijų nepasikrauna, nes jo laisvalaikis labai menkas, o santykiai jo tinkamai „nepamaitina“. Tad jei jis yra darbe perfekcionistas, į santykius, draugystes jis nelabai investuoja, ir dėl to nuskriaudžia save šiose srityse.

Pralaimėjimo kančia perfekcionistui yra labai klaiki. Jeigu perfekcionistas kažką padarė ne taip gerai, kaip tikėjosi, jis už tai save graužti ir smerkti gali labai stipriai, blogiausiu atveju, netgi prieidamas prie depresijos ar savidestrukcinių minčių.

Auka kitiems. Perfekcionistai labai dažnai pernelyg stipriai save aukoja: jie aukoja savo laimę, savo komfortą, savo mokėjimą trumpam sustoti ir tuo pasidžiaugti, galiausiai jie aukoja ir pamiršta savo poreikius vien tam, kad tam tikras darbas būtų atliktas tobulai. Perfekcionistai atideda savo laimę, kol gyvenime pasiekia tam tikrą amžiaus ribą ir pagaliau susivokia, kad taip per visą gyvenimą ir nebuvo laimingi.

Perfekcionistas nuolatos stengiasi dėl kitų, dėl tėvų, kurie jį vaikystėje visada kritikavo, dėl draugų, kurie nepripažino, trumpai tariant – dėl visų, tik ne dėl savęs. Perfekcionistas yra labiausiai savęs nemylintis žmogus.

„Didžiausia perfekcionizmo problema – ryšio su savo vidiniu balsu praradimas. Kitaip tariant, perfekcionistas nežino, ką jis jaučia, kodėl tai jaučia ir ko apskritai gyvenime jis nori. Perfekcionistas jaučiasi kaip efektingai veikianti mašina, kuri galiausiai atėjus tam tikram momentui praranda gyvenimo džiaugsmą“, – seminare dėstė psichoterapeutė.

Kaip įveikti perfekcionizmą?

Psichoterapeutės Genovaitės Petronienės tikinimu, norint įveikti perfekcionizmą pirmas žingsnis turėtų būti – jo priežasties atradimas.

„Derėtų tas priežastis ne tik sau aiškiai ir labai rimtai įsivardyti, bet ir jas tam tikra prasme vėl išgyventi. Tarkime, jei turite mamą ar tėvą, kuris pernelyg dažnai jus kritikuodavo, derėtų iš naujo ant jo/jos supykti, išgedėti, atsiskirti, pasakyti griežtą „ne“ tokiam pasaulio vaizdiniui ir tvirtai sau pasakyti, kad jūs tokie nebūsite.

Reikėtų aiškiai suprasti, kodėl stengiatės viską daryti tobulai. Ar tikrai taip stengiatės ne dėl vidinio pojūčio, kad esate menkesnis už kitus? Jeigu taip, tai jau savivertės problema. Todėl pajutus, kad kažką darote iš nevisavertiškumo, reikėtų išmokti save pristabdyti ir tam jausmui nepasiduoti. Iš nevisavertiškumo daromas veiksmas dažniausiai yra daromas pro šoną, iš tikrųjų jums reikia stiprinti savo savivertę, o ne kažkurioje srityje siekti tobulumo. Gyvenime viską daryti reikia iš meilės, o ne iš baimės ar nevisavertiškumo.

Įsisąmoninti reikėtų ir savo juntamas baimes. Pagalvokite – kas nutiktų, jei tam tikrą darbą jūs padarytumėte lėčiau, prasčiau, ne taip kokybiškai? Ar bijote, jog jus kažkas sukritikuos ar kad nukris jūsų savivertė?

Išmokite mažiau save bausti ir kritikuoti, jeigu kažkas nepavyko, išmokite atjautos sau ir žmogiškumą iškelkite aukščiau už pasiektą rezultatą. Visa tai praktikuokite mažais žingsneliais ir po truputį mokykitės atrasti savyje jausmą „aš pakankamai padirbėjau“. Galbūt darbas ir nebuvo atliktas tobulai, tačiau jei jūs įdėjote visas pastangas, kurias galėjote, pasistengėte ir jaučiate, kad pakankamai padirbėjote, tuomet tas darbas ir buvo atliktas gerai“, – patarimus dalija psichoterapeutė.

Efektyvios kognityvinės terapijos technikos

G.Petronienė seminare pristatė ir kognityvinėje terapijoje taikomas efektyvias technikas, padedančias įveikti perfekcionizmą ir darboholizmą.

„Pagalvokite apie tą sritį, kurioje esate perfekcionistas, ir apsvarstykite, ką jums duoda tobulybės siekimas ir ką tos tobulybės siekdami jūs prarandate? Sudėkite pliusus ir minusus.

Aš pati turėjau įprotį į visus elektroninius laiškus atrašyti iš karto, net ir ne darbo metu. Na, ir kokie galėtų būti to pliusai? Na, taip, žmonės bus geros nuomonės apie jus, jie džiaugsis, laiškai nesikaups, galbūt laiku pastebėsite gerus pasiūlymus ar dėl to uždirbsite pinigų.

O ką prarasite? Galbūt miego laiką, jei laiškai atrašomi naktimis, galbūt laisvo laiko minutėlę, jei jie atrašomi dienos pertraukų metu. Jūs nuolat būsite įsitempę, o vakare jausitės dar labiau pavargę, taigi nukentėti gali ir santykiai su artimaisiais. Ir palyginkite dabar, ar minusai nenusveria pliusų?

Netvirtinu, kad reikia to įpročio atsisakyti, nes tokiu atveju prarasite ir visus su juo esamus pliusus, tačiau derėtų išmokti šį įprotį kontroliuoti ir jį sumažinti bent 25 proc.

Taigi, tarkime, jei gavote 10 laiškų, iš jų galite atsakyti į 6–7, o kitus palikti darbo metui. Dabar įsivaizduokite, jei jūs ketvirčiu sumažintumėte visus savo dirbamus darbus, kuriems įdedate per daug pastangų? Taip per dieną jums atsirastų bent dvi laisvos valandos. Pasistenkite nesiekti šimtaprocentės sėkmės visose gyvenimo srityse, nes jos niekada nepasieksite“, – skatina psichoterapeutė.

Kitos efektyvios, taip pat kognityvinėje terapijoje taikomos technikos, – tikslus laiko nusistatymas ir griežtas laisvalaikio planavimas.

„Perfekcionistai prieš imdamiesi darbo labai dažnai net nepagalvoja, kiek tam jie žada skirti laiko, tad derėtų išmokti savo skiriamą laiką apsibrėžti. Tarkime, jums reikia parašyti straipsnį. Taigi visų pirma, turite nusistatyti sau tikslų laiką, kiek tą straipsnį jūs žadate rašyti. Tarkime, nusistatykite, kad šiandien jį rašysite iki kokios 20 val. Ir jokiu būdu prie jo nesėdėkite ilgiau. Nusistatytas laikas visada sustabdo begalinį tobulybės siekimą.

Trečias dalykas, kurį užkietėjusiam perfekcionistui reikėtų įsisavinti, – laisvalaikį reikia planuotis ir šio plano – būtina griežtai laikytis. Kuo daugiau susikursite išorinių stabdymo priemonių, tuo lengviau bus nors trumpam nuo to darbo atsitraukti.

Galbūt galite nusipirkti brangų abonentą į sporto klubą, į kurį privalėsite eiti, nes bus gaila sumokėtų pinigų, arba – bilietus į teatrą, ar iš anksto susiplanuokite susitikimus su draugais. Perfekcionistas būtinai turi planuoti savo laisvalaikį ir netgi savo miego laiką. Tik taip po truputį išmoksite atsipalaiduoti“, – Psichologijos ir mokymų centro organizuotame seminare pasakojo daugiametę darbo patirtį turinti psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.

ROBERTA IVAŠAUSKAITĖ

Informacija iš:

Ji24

Image: FreeDigitalPhotos.net






Komentarai (Viso žinučių: 0)


Atsakyti
Vardas:Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:


Įrašykite patvirtinimo kodą

Powered by AkoComment 3.0


vaistai.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegalius veiksmus.

Į viršų
 

Ieškomiausių TOP 5



Naudingos nuorodos